APIE DIEVO MEILĘ
PAGAL „GIESMIŲ GIESMʓ

 

2006 m. išleistos Šv. Teresės Avilietės knygos
„Apie Dievo meilę“ vertėjo įžanga



Dvasia ir kūnas, vidus ir išorė yra pagrindinės gyvenimo prieštaros. Gyvenimas būtų beveik darnus, jei jame būtų vietos ne tik kūnui, bet ir dvasiai, ne tik išoriškumui, bet ir vidiniam gyvenimui. Šiuolaikiniame gyvenime ryški išoriškumo persvara. Didžiausia vertybe tapo medžiaginė gerovė, o kūnas – garbinimo objektu. Gyvename formų ir daiktų pasaulyje. Šiuolaikinės technologijos pagamina vis daugiau, vis įdomesnių ir įvairesnių daiktų. Daiktų blizgesys užvaldo mūsų dėmesį. Jų nereikia ieškoti – jie yra čia. Daiktai patys save teigia ir rodo.
Nematomas vidinis pasaulis savęs neperša. Jį pastebėti, o tuo labiau atverti jo duris, reikia nemažai pastangų. Vidinis pasaulis yra tarsi baikštus, šalia nutūpęs paukštis. Jei vos išvydęs skubėsi prie jo – išgąsdinsi ir jis nuskris. Leiskime jam pačiam priartėti prie mūsų. Vidinį pasaulį galima pajusti, nors jis nereikalauja mūsų dėmesio. Ar ne todėl dažniausiai jis lieka apleistas? Galbūt vidinio pasaulio ieškoti pradedame tik supratę, jog koks gražus bebūtų išorinis pasaulis, jis nepatenkins mūsų ilgesio.
Net ir daugelis tikinčiųjų yra nusivylę. Sąjūdžio atnešta religinė laisvė nepripildė bažnyčių – lankančiųjų padaugėjo tik pirmaisiais metais. Dabar bažnyčiose žmonių dar mažiau nei prieš Sąjūdį. Skelbiamas išorinis religingumas, yra daugiau statistinis ir nepatenkina visų žmonių. Žmonės nerado, ko tikėjosi. Ieškantiems, bent kol kas, bažnyčiose vietos nedaug. Ieškoti tenka patiems. Dažniausiai ieško Rytų religijose ar „Naujojo amžiaus“ (New Age) judėjime. Tik nedaugelis žino, kad toli ieškoti nereikia. Tačiau tai, kas arti, sunkiai pasiekiama. Krikščioniškosios mistikos lobynas lieka užvertas.
Anksčiau nebuvo itin svarbu plačiai atverti mistikos lobyną, tačiau šiais laikais – tai padaryti tiesiog būtina. Labai išaugo žmonių išsilavinimas bei sąmoningumas. Bet ar religija suvokiama giliau? Nors daug kas pasikeitė, bet nepakankamai. Pasaulyje ir religijose vykstantys pokyčiai rodo, kad atėjo metas, kuomet nuo kiekybės reikia pereiti prie kokybės. Tačiau ar pribrendome tokiam kokybiniam šuoliui?
Šv. Teresės Avilietės raštai dvelkia viduramžiais ir ne kiekvienam suprantami. Daug kas pasakytų, kad jie neatitinka mūsų laikų dvasios. Tačiau šiuolaikinis jaunimas skaito dar sunkiau suprantamus kitų religijų senuosius tekstus. Skaito, nes juose randa tai, ko nepaliečia laiko vėjai.
Tokie yra ir Avilietės, ir apskritai visi krikščioniškosios mistikos raštais. Tik kitų religijų mistiniai raštai, bent kol kas, yra lengviau prieinami nei krikščioniški. Laikas keičia tik paviršines formas. Kaip ir dykumų vėjas: keičia tik kopų formas, o smėlis išlieka tas pats. Giliausioji religijos esmė – žmogaus ir Dievo vienybė – išlieka visada.
Visais laikais būdavo abejojama, ar reikia plačiai skelbti mistinius raštus, ar jie nepakenks. Pirmojo Teresės Avilietės raštų leidimo įžangoje magistras Tėvas Luis de Leon’as (1587 m.) rašė: Panagrinėkime trijų tipų žmones. Pirmieji praktikuoja vidinę maldą, antrieji galėtų praktikuoti, jei norėtų, o tretiesiems, tai daryti kliudo luomas. Kuriems žmonėms galėtų būti pavojinga šiuos raštus skaityti? Ar tiems, kurie gyvena dvasinį gyvenimą? Jiems tikrai ne, nes tada apskritai kenksminga būtų žinoti tai, ką ir taip pats darai. O tiems, kurie galėtų gyventi dvasinį gyvenimą, jeigu norėtų? Dar mažiau pavojinga, nes šiuose raštuose jie ras ne tik nurodymus, bet bus paskatinti ir padrąsinti. Juk tai yra labai gerai. Ir pagaliau, ar šių raštų skaitymas galėtų būti kenksmingas tretiesiems? Argi jiems pavojinga sužinoti, kaip meilingai Dievas bendrauja su žmogumi? Sužinoti, kokį Dievą mato tie, kurie visko išsižada? Kokią palaimą Jis suteikia sieloms? Sužinoti, kokios yra tos dvasinės saldybės, kurias Jis duoda joms ragauti, ir kaip Jis jas skaistina? Ar šiuose raštuose yra kas nors tokio, kas nepasitarnautų išganymui tų, kurie juos skaito? Ir kas yra juose, kas neskatintų stebėtis Dievu ir neragintų Jo mylėti? Jeigu stebėjimas išorinių Dievo darbų sukuriant ir valdant pasaulį yra mokykla, skatinanti visus žmones, tai kaip tada Jo paslaptingų stebuklų žinojimas galėtų kam nors pakenkti? Net jeigu ir kas nors neteisingai suvokdamas ko nors nustos, ar būtų teisinga sulaikyti daugelį nuo to, kas jiems būtų labai naudinga?
Tai labai svarbu žinoti šiuolaikiniam žmogui, nes Teresės Avilietės ir kitų mistikų raštuose aprašomas sąmonės būsenas jau tyrinėja transpersonalinė (užasmeninė) psichologija. Tokios sąmonės būsenos jau nebevadinamos psichiniais sutrikimais, bet altered states of consciousness (kitokiomis arba išplėstosios sąmonės būsenomis). Nors ši naujausia psichologijos sritis dar nėra pripažinta akademiniu lygiu, bet tai tik laiko klausimas. Transpersonalinė psichologija dažnai naudojasi įvairių religijų mistikų patirtimis. Fizinės ir mistinės tikrovės sąlytį jau prieš keletą dešimtmečių savo knygoje „Fizikos Dao“ aprašė kvantinės fizikos specialistas F. Kapra. Nenustebkite, jeigu XXI amžiuje fizikos kurso paskaitų sąraše bus ir paskaitos apie meditaciją,– teigia fizikas G. Zukav. Meditacija (pasak Teresės Avilietės – vidinė malda) – tai transracionali patirtis, reikalinga ir šiuolaikiniam fizikui, ir tikinčiajam, bet krikščioniškoji teologija tikėjimą tebeaiškina racionaliai. Mistikų raštai yra ta versmė, kuri galėtų atsverti per didelį šiuolaikinio žmogaus išoriškumą ir racionalumą. Ar nebus taip, kad tikintiesiems transracionalios patirties teks mokytis pas fizikus?
Šiuolaikinio žmogaus pasaulio suvokimas ir teologinis pasaulio aiškinimas skiriasi, bet ne taip labai kaip anksčiau, kai mokslas vengė menkiausios transcendencijos. Galima sakyti, kad fizika jau įveikė materijos ir dvasios dualumą, o teologija vis dar negali įveikti vadinamojo ontologinio dualizmo tarp Dievo ir kūrinio. Nors Jėzaus mintis aiškiai rodo į Kūrėjo ir kūrinio vienovę: Aš vynmedis, o jūs šakelės (Jn 15, 5); Jau nebevadinu jūsų tarnais (...) jus aš vadinu draugais (Jn 15, 15); Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse (Jn 14, 20); Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs (Jn 17, 21).

Šv. Jėzaus Teresė Avilietė (1515-1582), kartais dar vadinama Didžiąja, gimė ir gyveno Ispanijoje. Šešiolikos metų ji pradėjo mokytis Avilos miesto augustijonų mokykloje, bet dėl ligos mokslus nutraukė. 1535 metais, būdama 20-ties metų, įstojo į karmeličių vienuolyną Aviloje. Nuo pirmųjų dienų ji praktikavo vidinę maldą. Iš pradžių su pertrūkiais, nes iki 1540 metų labai sirgo ir daug kentėjo. Daugiau kaip dvejus metus ji buvo suparalyžiuota.
Nuo 1555 metų Teresei atsivėrė vidinis pasaulis – ekstazės, regėjimai bei nuolatinis Dievo jutimas tapo jos gyveni-mo dalis. Vidinio gyvenimo patirtį ji aprašė keliose knygose. „Gyvenimas“ – autobiografinė knyga, kurioje aprašo savo kelią į vidinį pasaulį (1998 m. išleista lietuviškai), „Tobulybės kelias“, „Vienuolynų steigimas“ (2004 m. išleista lietuviškai), „Apie Dievo meilę“, „Sielos šauksmas į Dievą“, „Vidinė pilis“. Yra palikusi daug nedidelės apimties rašinių ir labai daug laiškų.
Teresė Avilietė yra karmelitų vienuolijos atnaujintoja. Ji įsteigė šešiolika atnaujintų basųjų karmelitų vienuolynų. 1672 metais Popiežius Grigalius XV paskelbė ją šventąja, o 1970 m. ji paskelbta Bažnyčios daktare. Teresė Avilietė ir jos mokinys šv. Kryžiaus Jonas, Bažnyčios daktaras, yra ispanų literatūros klasikai. Net sovietmečio laikų studentai, studijuojantys užsienio literatūrą, būdavo supažindinami su jų raštais.

Brandžiausias Teresės kūrinys yra „Vidinė pilis“ („Il Castello Interiore“, 1575 m.), parašytas gyvenimo pabaigoje. Tačiau mieliausias jai pačiai yra „Apie Dievo meilę“. Visus didžiuosius savo veikalus Teresė rašė vykdydama klusnumo įžadą, t. y. pildydama dvasinės vyresnybės nurodymus. Tačiau šią knygą ji parašė savo noru. Regėdama didelį vidinio gyvenimo nesupratimą, ji panoro pasidalyti tuo, ką pati patyrė apie sielos ir Dievo meilę. Knyga „Apie Dievo meilę“ parašyta pagal Senojo Testamento knygą Giesmių giesmė.
S. Gedos versta ir S. Krasausko iliustruota ši ST knyga 1983 m. Lietuvos skaitytojams buvo pristatyta kaip pasaulinis meilės (tarp jaunuolio ir merginos) poezijos šedevras. Šv. Jėzaus Teresė Giesmių giesmės simboliuose ir žodžiuose įžvelgė kitokią prasmę – tai kūrinys, apdainuojantis Dievo ir sielos meilę. Kai kurie Giesmių giesmės simboliai daugumai sukelia visai kitokias asociacijas. Tačiau šventoji pabrėžia, kad tai yra simboliai. O simboliai visada yra daugiaprasmiai, turintys nepaprastą galią. Išgirdus šią giesmę giedant lotyniškai, – sako šventoji, – nors ir nesuprasdavau jos žodžių, mane pagaudavo ekstazė.
Knygoje „Apie Dievo meilę“ bene labiausiai išryškėja Teresės Avilietės mistikos žemiškumas, moteriškumas ar vakarietiškumas. Vyriškoji arba rytietiška mistika yra labiau linkusi pakilti į ekstazę, susivienyti su Dievu ir pasilikti patiriamoje palaimoje. Kitaip sakant, tokia mistika, kurios ryškus atstovas buvo ir šventosios mokinys šv. Kryžiaus Jonas, kviečia pabėgti nuo šios žemės kančių ir vargų. Šv. Jėzaus Teresei ekstazinis susijungimas su Dievu tėra tik žiedai arba užkopimas į kalną. Ekstazinėje palaimoje sustiprėjusi siela turi „nusileisti nuo kalno“, kitaip sakant, sugrįžti į žemę ir veikliame gyveni-me subrandinti sielos ir Dievo meilės vaisius.
Mes visada klausiame: kas geriau, svarbiau ar vertingiau – vidinis ar išorinis gyvenimas, ekstazinė palaima ar kančia, dvasia ar kūnas ir pan. Šventoji atsako: nei vienas, nei kitas – jie abu turi būti kartu. Ji kitaip – neįprastai aiškina evangelisto Luko aprašytą Jėzaus viešnagę pas seseris Mariją ir Mortą. Morta ir Marija turi būti kartu, – sako šventoji. Toks yra pagrindinis žemiškos, moteriškos ar vakarietiškos (nežinau, kaip geriau pavadinti) mistikos principas. Avilietės gyvenimas yra akivaizdi šio principo išraiška. Per savo gyvenimą ji ne tik parašė minėtus veikalus, bet ir įkūrė šešiolika atnaujintos karmelitų vienuolijos vienuolynų, išsibarsčiusių po visą Ispaniją. Tuo Teresės Avilietės mistika skiriasi nuo nirvanos ieškančių rytiečių ir nuo jos pačios mokinio šv. Kryžiaus Jono (1542-1591) mistikos, kuris savo „Dvasinėje giesmėje“ ragina neskinti kelionėje žemės žiedų, bet nesustojant kopti aukštyn ir pasilikti dieviškoje palaimoje.
Tokią mistiką galima vadinti ir veikliąja meile. Vivekananda (1863-1902) buvo pasipiktinęs Indijos jogų bei šventųjų neveiklumu ir žavėjosi Kristumi. Jis yra pasakęs, kad už veiklią meilę išbučiuotų Kristui kojas. Išorinį veiklumą priešpastatydamas vien į save nukreiptam misticizmui, jis sakė, kol Indijoje bus nors vienas alkanas žmogus, visa jo religija bus pamaitinti tą žmogų.
Dar geriau suprasime šv. Jėzaus Teresės požiūrį, trumpai panagrinėję pastabas, kurias ji parašė Avilos vyskupo pavedimu, vertindama keturių dvasiniame gyvenime patyrusių vyrų atsakymus į jiems pateiktą klausimą. Tuometinis Avilos vys-kupas Alvaro de Mendoza pavedė šv. Kryžiaus Jonui, kunigui Julianui iš Avilos, ponui Francui iš Salcedo ir šventosios broliui Don Lorenco de Cepedai parašyti savo nuomonę apie Avilietės vidinės maldos metu išgirstus Jėzaus žodžius: Ieškok savęs manyje. Šventoji turėjo nuspręsti, kuris iš šių vyrų teisingiausiai įmins tų žodžių prasmę.
Šventoji taip įvertino atsakymus (sutrumpinta): Atsakymuose kalbama apie paslaptingus mūsų sielų sužadėtinio žodžius: „Ieškok savęs manyje“. Ponas Francas iš Salcedo klysta tuos žodžius suprasdamas kaip Dievo buvimo visuose daiktuose įrodymą ir stengdamasis išsamiai paaiškinti, kad Dievas, kaip visur esantis, yra visame kame. Jis daug rašo apie susijungimą (ekstazę) ir proto veiklą jame. Betgi yra žinoma, kad susijungime protas yra neveiklus. Jei jis yra neveiklus, kaip tada gali ieškoti? Labai patiko eilutė iš Dovydo psalmių: „Noriu išgirsti, ką Viešpats manyje byloja“, tačiau čia ji visiškai netinka, nes pagal anuos Sužadėtinio žodžius, mes turime ne klausytis, bet ieškoti.
Tėvas Julianas iš Avilos gerai pradėjo, tačiau nekaip užbaigė, todėl ir jis neužsitarnavo garbės. Juk nebuvo reikalauta paaiškinti, kaip nesukurtoji šviesa susijungia su sukurtąja, bet kaip mes turime savęs ieškoti Dievuje. Taip pat nebuvo klausta, ką siela jaučia tokiame intymia-me susijungime su Kūrėju, ir ar dar išlieka skirtumas tarp jos ir Jo, kai jie susijungę. Juk tokioje būsenoje, mano nuomone, protas yra nepajėgus svarstyti. Jeigu taip būtų, tai lengvai būtų galima suprasti skirtumą tarp Kūrėjo ir kūrinio.
Dar jis sako: „Jeigu siela yra nuskaidrinta“. Mano nuomone, čia neužtenka nei dorybių, nei sielos nuskaidrinimo, nes kalbama apie kažką viršnatūralaus, ką Dievas suteikia tam, kuriam Jis nori. Tam padeda ruoštis tik meilė. Aš atleidžiu jam klaidas už tai, kad jis neaiškino taip plačiai, kaip mano tėvas ir brolis Kryžiaus Jonas . Jo atsakymas puikiai tinka tiems, kurie norėtų Jėzuitų draugijoje atlikinėti įprastus pratimus, tačiau jis nieko nerašo apie reikalo esmę.
Negerai būtų, jeigu Dievo ieškoti galėtume tik tada, kai pasauliui jau būtume mirę. Magdalena, Samarietė ir Kanaanietė Jį rado, kai dar nebuvo mirusios pasauliui. Kryžiaus Jonas plačiai aiškina, kaip siela susijungdama tampa viena su Dievu. Tačiau jei tai jau įvyko ir ši malonė sielai jau yra suteikta, tai Dievas jos daugiau nekviestų Jo ieškoti, nes ji jau rado Jį.
Apsaugok, Viešpatie, mane nuo žmonių, kurių dvasia sklando taip aukštai, kad jie iš visko nori padaryti tobulą kontempliaciją. Beje, mes dėkojame tėvui Jonui, kad jis mums puikiai paaiškino, ko mes jo neklausėme. Todėl visada yra gerai kalbėti apie Dievą, nes iš to turėsime naudos tada, kai jos mažiausiai tikimės.
Taip pat ir Don Lorenco de Cepeda buvo mums naudingas ir mes labai jam dėkojame už eiles ir atsakymą. Nors ir jis pasakė daugiau negu supranta, bet mes dėl malonumo, kurį suteikė jo eilės, atleidžiame jo menką nusižeminimą, kurį parodo prisipažindamas, kad leidosi į tokius aukštus dalykus. Taip pat atleidžiame jam už gerą patarimą pasišvęsti vidinei maldai, kurio neprašėme.
Negaliu nuspręsti, kuriam iš šių vyrų suteikti pirmenybę, nes jie visi atsakė klaidingai. Aš nei vieno nenoriu nuskriausti. Jūsų Šviesybe, paveskite jiems pasitaisyti. Galbūt ir aš būsiu geresnė, nesekdama savo brolio parodytu menko nusižeminimo pavyzdžiu. Visi šie ponai yra taip aukštai, kad pralošė žaidimą, nes jie turėjo viena korta per daug. Nes, kaip jau sakiau, tam, kuriam suteikiama tokia malonė, kad jo siela yra susijungusi su Die-vu, tam Jis daugiau nesakys, kad jis turėtų Jo ieškoti, nes tas jau rado Jį.
Šiame Teresės atsakyme nėra tiesioginio paaiškinimo, ką reiškia jai duotas Jėzaus raginimas: Ieškok savęs manyje! Tačiau prasmę galima suvokti iš netiesioginių šventosios užuominų. Visi keturi vyrai savo atsakymuose rašė apie susijungimą su Dievu, t. y. apie pasyvumą, pabėgimą nuo pasaulio. Bet kaip protas gali ieškoti, jei jis yra neveiklus, – atsako jiems Teresė, arba: Negerai būtų, jei Dievo ieškoti galėtume tik tada, kai jau pasauliui būtume mirę. Ji kelis kartus pabrėžia, kad turime ieškoti, o ne klausytis. Ieškoti – tai veiklus gyvenimas. Bet ieškoti Dievuje – reiškia vidinį susiliejimą su Juo.
Būtent šis raginimas apjungia minėtą prieštarą: veiklųjį ir kontempliatyvųjį gyvenimą, arba Mortą ir Mariją. Nors tu ir veiki, tačiau veiki nebe tu, ne tavo ego, bet su tavimi susivienijęs Dievas. Tai tokia sąmonės būsena, kai žmogus ir savo darbuose išlieka susivienijęs su Dievu. Apie tokią sąmonės būseną savo raštuose Teresė užsimena ne kartą.
Teresės Avilietės raštuose nuolat rasime įprastai mūsų sąmonei nesuvokiamų, paradoksalių posakių: O palaiminga mirtis, suteikianti tokį gyvenimą; Meilė sau virto šventa neapykanta; O gyvenime, kaip galima gyvuoti, taip nutolus nuo to, kas yra Gyvenimas. Šie ir panašūs posakiai mus glumina, verčia susimąstyti ir ieškoti arba sakyti, kad tai kvailystės. Vieniems kvailystės, o kitiems brangus perlas, kurį atradęs žmogus parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį (plg. Mt 13, 44-46).
Kelionė po Teresės Avilietės raštus, nors ir sunki, bet įdomi ir atkakliuosius apdovanojanti.

Aleksandras Žarskus

Informacija pageidaujantiems įsigyti knygą: rašykite vydija@vydija.lt

Kiti tekstai

Į puslapį - VYDIJA