II dalis

Rimgaudas Sinkus  

III.  AISČIAI

 

Ar tikrai dalis lietuviškų genčių, ištikus trečiam atšalimui po ledynmečio, sugrįžo į buvusias valdas Apeninuose? Dalis mokslininkų teigia, kad etruskais tapo gentys, atkeliavusios iš kažkokio krašto šiaurėje maždaug 1800 m. pr. Kr. Jos pasižymėjo tuo, kad statėsi būstus ant polių. Ši data beveik sutampa su paskutiniąja (Livornas) žyma Metiniame etruskų Saulės laikrodyje, rodančia 2022 m. pr. Kr. Reikia turėti omenyje, kad grįžtantys iš šiaurės etruskai jau buvo baltų civilizacijos akiratyje, nes priklausė Europos Zodiako Dvyniams. Europos Zodiakas, palyginus su etruskų laikrodžiu, atrodo padarytas tik vakar, tačiau taip nėra: Europos Zodiakas Minčioje padarytas seniai ir, jeigu jis rodo dabartį, tai reiškia, jog lygiadienių precesija čia jau apėjusi mažiausiai 25920 m. ratą, tad etruskai stovi Dvyniuose taip, kaip Europos Zodiakas stovėjo prieš 25920 metų. Nors buvo ledynmetis, „budintys“ mūsų medžiotojai gyveno čia pastoviai. O gal iš tikrųjų Europos Zodiakas buvo atstatytas „tik vakar“ senojo Vilniaus universiteto mokslininkų pastangomis? Tokiu atveju jie turėjo turėti slaptus mūsų žemėlapius.

Kaip gyveno etruskai? Perskaitytų raštų neturime, todėl iš kitų žinome, jog etruskai valdė didelius žemės ir vandens plotus, turėjo vergų, tarnų. Sandraugoje buvo pilių su įgulomis, egzistavo vidaus ir užsienio prekių mainai, pasienio laivai saugojo nuo kontrabandos („plėšikavo“ jūrose), buvo karo laivynas, taip pat sausumos kariuomenė, nes susijungę įstengdavo ne tik atmušti užpuolikus, bet ir patys juos užpulti ir leistis į tolimus žygius. Mes kartu su kitais labai vertinome vienybę, kurią atspindi Dionisijaus Halikarnasiečio raštų ištrauka: „<...> priešais kiekvieną bendruomenės karalių žingsniuoja vienas liktorius, kuris, be rykščių ryšulio, neša ir kirvį; o kai tie dvylika miestų kartu surengdavo žygį, tuos dvylika kirvių jie perduodavo vienam, kuris gaudavo neribotą valdžią“. Liktorius buvo saulės, t. y. šviesos nešėjas, simbolizuojantis atitinkamą etruskų sąjungos 12-os (p)lotų sektorių, rykščių ryšulys buvo priesaika vienybei (vieningi kaip šluota), o kirvio šoninė plokštuma atspindėjo bendruomenės priklausomybę kurio nors Laikrodžio (p)loto teritorijai. Visgi, Halikarnasietis, perrašydamas ankstesnio autoriaus žinią, kažkur bus apsirikęs ir žodį krivis užrašęs kaip „kirvis“. Į rykščių ryšulį kirvio juk neįkirsi, tačiau krivį (kreivą daiktą) įsprausti galima. Toksai kreivas daiktas galėjo būti skeptras arba kreiva lazda, juolab, kad mūsų mitologijoje žodis krivis yra rašomas ir kaip kriewis = kreivis. Žmogus krivis buvo tas, kuris turėjo išlenktą valdžios skeptrą (kreivį, krivį). Išeitų, kriviai buvo teritorinės valdžios atstovai, o aukščiausia etruskų valdžia priklausė triumviratui su sentvių (senatorių) taryba, kur Polveizės žyniai turėjo galios (galiojantį)  balsą. Jei kuris krivis su triumvirato leidimu (arba įpareigojimu) rengdavo žygį, kiti vienuolikos žemių kriviai liudydavo ištikimybę, paduodami jam simbolinį savo kreivį. Apie tai, kaip etruskai saugojo vietos, o kartu ir visos valstybės Metinių Saulės laikrodžių nužymėtas ribas, pasakoja specialioje lotynų literatūroje likęs išrašas iš žemės matininkų knygų: Žinok, kad jūra buvo atskirta nuo žemės. Jupiteris, paskui pasiskyręs sau Etrūrijos žemę, paliepė išmatuoti lauką ir sužymėti sklypus. Žinodamas žmonių godumą ir troškimą turėti žemės, jis norėjo, kad viskas būtų sužymėta ribomis ir ežių akmenimis. Kas palies ar pastums ribos akmenį, norėdamas kito sąskaita padidinti savo sklypą, tą dievai už piktadarystę nubaus. Jeigu taip padarys vergai, tai jie pateks į dar baisesnę vergovę. Jeigu taip būtų padaryta su šeimininko žinia, tai netrukus sugrius jo namai ir išmirs visa giminė. Tuos, kurie pajudins ežios akmenį, apniks ligos ir skauduliai ir jiems bus atimtos kojos. Dažnai ims siūbuoti žemė, drebinama audrų ir viesulų. Daug kartų perniek nueis derlius, suniokos jį liūtys ir kruša, suės pelės ir sugadins rūdys. Tautoje prasidės visokios nesantaikos. Žinok, viskas bus taip, jeigu padarysite tokią piktadarystę. Todėl nebūk klastingas ir neapgaudinėk! Įsidėk šitą pamokymą į savo širdį! Jupiteris, žinoma, kalbėjo apie žvaigždėm nusagstytus laiko taškus žemėje, išreikštus riboženkliais (akmenys, gairės, Baltieji stulpai, kauburiai ir pan.), kuriuos galėjo keisti tik tam pašvęsti laiko budėtojai. Jie per taškus vedė ugnį ir buvo vedylos, o vedylutės etruskuose vadinosi vestalėmis (nuo žodžio „vesti“).

Yra Italijoje ir vienas „Baltasis stulpas“, tai – Pizos bokštas. Pats pavadinimas Piza – Pi‘za nusako miesto priklausomybę apskritimui (zodiakui), nes Pi = 3,14 yra funkcinis apskritimo skaičius. Pažvelgę matome, kad „stulpas“ žymi seną etruskų Zodiako Vėžio (Vorėno) ir Liūto žvaigždynų ribą. Dabartinėje Lietuvoje yra žmonių, norinčių grąžinti iš praeities Vilniaus Baltuosius stulpus – Metinio Saulės laikrodžio dalį. Tokių stulpų ir, atitinkamai, laikrodžių Lietuvoje yra daugiau, jie žymi žemių ribas ir, jeigu laikrodžiai imtų veikti, pagal Jupiterį galima būtų sakyti, jog tuomet Lietuvoje užaugtų derlius, išsilakstytų pelės, pranyktų rūdys ir įsigalėtų santarvė. Ar turėjo etruskai piramidžių, šventyklų? Išlikusių piramidžių nėra, tačiau Plinijus Vyresnysis, pateikdamas Kluzijaus karaliaus Porsenos kapo aprašymą, sako: „Porsena palaidotas netoli Kluzijaus, kur paliko keturkampį akmens plokščių paminklą; jo šonų ilgis 300 pėdų, aukštis 50 pėdų. Šiame kvadratiniame postamente yra klaidus labirintas; jeigu kas įeis į vidų be vilnos kamuoliuko, nesuras išėjimo. Ant tos keturkampės papėdės stovi penkios piramidės: keturios kampuose, o viena centre. Jų pamato plotis 75 pėdos, aukštis 150 pėdų. Į viršų piramidės taip susmailėja, kad ten jas dengia vienas metalinis skritulys, ant kurio grandine pakabinti varpai. Juos siūbuoja vėjas ir varpų gaudesys aidi toli, panašiai kaip buvo Dodonėje. Ant šio skritulio pastatytos dar keturios piramidės, kurių aukščio Varonas nebemokėjo nurodyti. Tačiau etruskų padavimuose sakoma, kad jos buvusios tokio aukštumo, kaip visas statinys iki jų.“

Aprašyme kalbama, kad statinys buvo netoli Kluzijaus, tačiau apylinkėse tokio ar panašaus objekto nėra, ir apie buvusių šventyklų vaizdą galima spręsti pagal griuvėsių, laidojimo urnų pavyzdžius.

 

 
Pav. 1.  Etruskų šventykla (rekonstrukcija)

 

Be Perūndžijos (Perudžijos), kur, tikėtina, buvo Perkūno šventykla, antikos istorikai Titas Livijus ir Plinijus Vyresnysis aprašė Romos šventyklų atsiradimą, kai Kapitolijaus kalvoje etruskai pastatė šventyklas Jupiteriui, Junonai, Minervai. Miesto įkūrimas etruskams buvo svarbus įvykis, jie vaizdavosi, kad žmogaus gyvenimas yra nulemtas dievų ir miesto vietą nuspėdavo iš paukščio skrydžio. Po to ateidavo žynys, kairėje rankoje laikydamas lenktą lazdą, o dešinėje pašventintą peilį, ir nurodydavo būsimojo miesto centrą. Į ten iškastą duobę būdavo įberiama visų šalies augalų sėklų ir viduryje nubrėžiamos susikertančios linijos, orientuotos į visas pasaulio šalis. Po to, skepetos kampu prisidengęs galvą, gyvenvietės įkūrėjas arklu su bronziniu noragu aplink būsimo miesto teritoriją išvarydavo vagą. Čia velėna turėdavo virsti į vidaus pusę, kad į naująjį miestą plauktų turtai, o žagrę traukdavo jautis ir telyčia: jautis iš lauko pusės, kad miestas būtų stiprus, atmuštų užpuolikus, o telyčia, simbolizuojanti būsimus turtus, žagrę traukdavo vidine puse. Ten, kur turėdavo būti miesto vartai, artojas žagrę pakeldavo ir pernešdavo. Pasak legendos, panašiai buvo įkurtas ir Romos miestas. Vartai turėjo būti mažiausiai treji, tačiau yra žinoma miestų ir su devyniais ar net dešimčia vartų.

Etruskų moterys turėjo kur kas didesnes teises, negu Graikijoje arba vėliau Romoje: linksminosi kartu su vyrais, dalyvavo visuomenės gyvenime, rodė iniciatyvą ir buvo įvykių sūkuryje. Be turėtos materialiosios gyvenimo linijos, etruskai buvo „tauta, religijai atsidavusi kur kas labiau, negu kitos tautos“ (Titas Livijus), jos šventikai buvo laikomi orakulais, mokančiais išpranašauti ateitį. Etruskų vaizduojamojo meno paminkluose yra dievų ir legendinių didvyrių vardų, kuriems graikų ir romėnų mitologijoje atitikmenų nėra.

Etruskų dievų pasaulis turėjo pakopas, jo viršūnėje stovėjo vienas visagalis dievas. Spėjama, kad etruskų dievai iš pradžių buvo be išvaizdos ir tik vėliau įgavo apibrėžtus kontūrus. Tų dievų vardai ištirpo užmarštyje, tačiau gali būti lyginami su graikų, romėnų dievų pavadinimais. Be visagalio dievo, etruskai turėjo dar dievų trejybę, dvejybę, taip pat atskirus nepriklausomus dievus ir deives. Svarbūs buvo žyniai, kuriuos, atsieit, mokę patys dievai, o vieno žynio žodžius etruskai surašė į knygą, kurią romėnai pavadino libra Tagetici. „Libra“ lotyniškai reiškia svarstyklės, o antrojo žodžio reikšmę iškoduojame: tagetici – ta getiki – ta tetigi = žemę liečiau, nes ta = žemė, o tetigi (žodžio tangere – liesti būtasis laikas ) = liečiau.  Pažodžiui tai skambėtų kaip „pamatuotai žemę liečiau“ ir galima būtų lyginti su šiandienine „geometrija“ arba „stereometrija“. Etruskų žynių paslaugos romėnuose buvo vertinamos, nes, pasak Tacito, imperatorius „Klaudijus padarė senatui pranešimą apie haruspikų (žynių, aut.) kolegijos steigimą, kad per apsileidimą neišnyktų seniausias Italijoje menas“. Tarp kitų dalykų haruspikai aiškino ir dievų siunčiamų žaibų reikšmę, tačiau netrukus atsirado netikri haruspikai, kurie pranašavimą pavertė klaidinančiu verslu, ir todėl jų veikla buvo uždrausta.

Etruskų mokymo dalį sudarė tikėjimas, kad genčiai gyvuoti yra skirtas tam tikras laiko tarpas. Čia matome sąšauką su egiptiečiais (kn. 1, VIII), kurie teigė, jog viena gentis savarankiškai gyvena maždaug 1500 metų, iš kurių 300 m. praeina žmonių kūrybinės energijos vystymui, 900 m. ši energija naudojama, o per likusius 300 m. ji išsenka. Plutarcho rašytoje romėnų diktatoriaus Sulos biografijoje randame, kad aštuntosios žmonių kartos gyvavimo pabaiga etruskų žyniai laikė 88 m. pr. Kr. Plutarchas pasakoja apie tais laikais pasirodžiusius pranašingus ženklus: „O svarbiausia, kad iš giedro dangaus, kuriame nebuvo nė mažiausio debesėlio, pasigirdo rago garsas toks šaižus, jog visi nustėro ir nebežinojo, ką daryti. Labiausiai patyrę etruskų būrėjai aiškino, kad šis stebuklingas ženklas rodąs naujos žmonių kartos užgimimą ir pasaulio permainą. Girdi, jau gyvenusios aštuonios kartos, kurios viena nuo kitos skyrėsi papročiais, gyvenimo būdu, ir dievai joms buvo lėmę tiek ir tiek metų, kuriems praslinkus ateisią garsingi laikai. O, kai pasibaigs ir jie, stosią kiti, danguje ir žemėje pasirodysią keisti ženklai, taigi tiems, kas juos išmano, iškart būsią aišku, kad užgims žmonės, kurie gyvens kitaip, turės kitus papročius, bet, kaip ir ankstesnėmis kartomis, dievai daugiau ar mažiau jais rūpinsis. Haruspikai sako, kad šitaip besikeičiant kartoms, neatpažįstamai pasikeis viskas; beje, pranašautojų menas netrukus būsiąs kur kas svarbesnis ir išsipildysiančios aliai viena pranašystės, kurias dievai parodysią aiškiais ženklais, tačiau dar kitai kartai gyvenant, jis imsiąs nykti, ateitis dažniausiai bus spėjama iš neaiškių ir nesuvokiamų ženklų. Taip tuomet aiškino išmintingieji etruskai, kurie, regis, žinojo geriau už kitus“. Paskutinieji etruskai, likę be šiaurėn išvykusių partnerių, įsiliejo į Romos valstybę ir padarė tai sąmoningai, nes norėjo padėti Romai įgauti civilizuotos valstybės bruožus. Taip atsitiko triumvirato ir žynių valios nusistatymo dėka, nes etruskams dar „užteko kvapo“ žygiuoti į Šiaurę, kelią nuklojant Vidurio Europos etninių darinių junginiais. Užnugaryje, tuo tarpu, liko tvirtėjanti Roma – saugumo Europos Pietuose nuo žindžių garantas. Žinodami savo užduotį, pasilikę etruskai ne tik patys perdavė žinias, bet tai darė ir per savo išlavintus vergus: „būriais leido vergus į laisvę, kvietėsi juos į vaišes ir su jais tuokėsi (Paulius Orozijus)“ ir  taikiai padėjo tvirtėti Romai.

Pagal etruskų sandraugos idėją buvo sukurta vėlesnė Lietuvos Didžioji kunigaikštija (LDK), tapusi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos valstybių sandraugos prototipu.

 

AISČIAI

 

Etruskų gyvenimas Italijoje tęsėsi tūkstančius metų, laikai čia persidengė, todėl raštuose, artefaktuose yra sunku nustatyt chronologiją, įvykių tarpuose žiojėja skylės. Visgi, atskirus faktus galima bandyti suprasti. Pavyzdžiui, garsus etruskų miestas Etrūrijoje vadinosi Vetulonija. Iškoduokime šį pavadinimą: Vetulonija – Letuvonija – Lietuvonija – Lietunovija – Nov. Lietuvija – Naujoji Lietuva (Nov. = Nau. = Naujoji). Šis pavadinimas sako, kad etruskuose gyvavo miestas Naujoji Lietuva, paliudijant tuo pačiu, kad buvo ir Senoji Lietuva. Kur? Senąja Lietuva etruskams buvo ilgalaikė vieta Šiaurinėje Afrikoje, kur gyventa ledynmečiu ir iš kur vyko pirminis kraustymasis į Apeninus.  Be kn. 2, II d. minėtos lietuvių genties upės Lietuona ir miesto Ąžuola, čia buvo ir kitas lietuviškas miestas – Augilės (dab. Audžila), glaudžiai susijęs su etruskų Agila (dab. Červeteris). Augiles ir gyventojus augilijus mini Herodotas (Istorija, IV, 172; 183), Strabonas (Geografija, XVII, 3. 23), Plinijus Vyresnysis (Gamtos istorija, V, 27 ir kitur). Šiame areale stovi dar miestas Sėla (dab. Zella), kurį mini Strabonas (XVII, 3.12).

Kaip yra su eisčiais? Eisčius (ėjus) etruskuose užslėptai mini Publijus Vergilijus Maronas. Jo poemoje „Eneida“ veikia Trojos karžygys Enėjas, atkakęs ir pas etruskus. Iškoduokime vardą: Enėjas = En ėjas = ne Ėjas. Jeigu Enejas buvo ne Ėjas, tuomet, kas toksai buvo Ėjas (Eistis)? Tenka pažymėti, kad vienodai tariame eina ir aina, nors norminėje kalboje rašome tik eina. Išeitų, jog veiksmažodžiams eina, aina yra tapatūs daiktavardžiai eistis, ejtis, ėjas, ėjtas, eikas ir aistis, aitis, ajas, ajtas, aikas kartu su moteriškosios ir bevardės giminių atmainomis. Aisčius liudija po visą Lietuvą išsidėsčiusių upių, kaimų ar ežerų pavadinimai: Aisė, Aisėnai, Aisetas, Aistmarės, Aista, Aistiškiai, A(i)nčia, Ei(k)šiškės. Žodžiams eiti, aiti vardinių sinonimų yra ir buvusioje mūsų erdvėje Rusijoje, Lenkijoje, Gudijoje.

Naudojantis proga, grįžkim atgal ir pažvelkime į savo senolį etruskų Aitą, kurio atvaizdas yra nutapytas Orko kape netoli Romos.

 


Pav. 2. Aisčių Aita etruskuose

 

Kas buvo Aita? Vėlesnis Žemaitis, Aukštaitis, Dzūkas, Jotvingis ar Suvalkietis (Skaluvis – Skalvis)? Prūsas, Kuršis, Nadruvis, Latvis, Lietuvis, Sėlis arba Žiemgalis? Vilko kepurė, šarvai ir apsaugos juosta ant nosies sako, jog Aita buvo karys iš „Geležinio Vilko“ vyrų tarpo ir, galbūt, buvo ne vieno iš mūsų asmeniškas prosenis.

Yra ir daugiau žodžio aistis dokumentikos. Tokiu pavyzdžiu gali būti aisčių gentys koduotos šiaurinės Afrikos miesto Ėja pavadinime. Šį miestą mini Kornelijus Tacitas (Istorija, IV, 50). Gyventojus aisčius  konkrečiai mini ir Plinijus Vyresnysis (Gamtos istorija, V, str. 27, kitur), ten pat (VI, 165) jis pažymi buvus toliau ir Ėjos įlanką. Aprašymai rodo, kad Ėja stovėjusi garamantų kontroliuojamoje teritorijoje. Kaip matome, aisčius Kornelijus Tacitas mini ne tik veikale „Germanija“, prie kurios esame įpratę, bet ir knygoje „Istorija“ skiltyje apie Afriką. Plinijus Vyresnysis ir Tacitas buvo Kristaus laikų amžininkai, tačiau rėmėsi ir ankstesnių istorikų darbais. Abu, be Ėjos ir eisčių, mini gretimai buvusius garamantus, kuriuos laikas „perkrikštijo“ į saramantus – sarmatus. Garamantai yra ir Tasilio freskų kultūros atstovai, kuomet Sachara buvo žalia kontinento dalis. Apie freskas išsamiai rašo Romualdas Neimantas (Afrikos freskos, leid. Orientas, Kaunas/1998). Čia ant uolų pripaišyta daugybė paveikslų, tarp kurių glumina per dvi uolas einantis vaizdas, kuriame, Neimanto žodžiais tariant, „iš dešinės į kairę lėkė daugybė karo vežimų, traukiamų dviejų, o kai kur ir keturių žirgų. Vežimuose stovėjo po karį, ginkluotą lanku, strėlėmis, kardu, ietimi. Kituose vežimuose – du kariai. Vienas stovėjo įtempęs lanką, o kitas važnyčiojo, dideliu ovaliniu skydu dengdamas draugą“. Kariai, lyginant su kituose paveiksluose esančiais žmonėmis, vaizduojami aukštaūgiai. Iš čia, gal per Ėją, jie atsidūrė etruskuose, o kita dalis, apiplaukę Ispaniją, „apsiformino“ pas Kornelijų Tacitą „Germanijoje“. Greičiausiai, atsitiko ir taip, ir taip. Vienu ar kitu atveju, nuo garamantų laikų mus skiria tūkstančiai metų ir nežinia, ar freskose jie pavaizduoti esantys ar jau sugrįžę. Šalia piešinių aptikti rašmenys, kurie labai panašūs į senovės kretiečių raštą, žinomą dar iki ten pasirodant graikams. Rašmenys dar neįveikti.

Ėja ir aisčiai yra ne vieninteliai žinomi Afrikoje, nes netoli Egipto piramidžių yra Sueco įlanka, kuri, minėjom, anksčiau vadinosi Ėjos įlanka (Plinijus Vyresnysis, Gamtos istorija, VI, 165). Prie jos, suprantama, gyveno aisčiai. Ką veikė likėnų gentis, gyvenusi aplinkui gretimą, Ėjlanitų (anksčiau Leanitų, dab. Akaba), įlanką su miestu Ėjlanu (dab.  Ėjlat) priešakyje? Ką atsakys į tai Likėnų miestelio gyventojai Biržų rajone, kaimo Liksna žmones Latvijoje netoli Daugpilio ar Varėnos li(k)škiaviečiai kartu su amžiais nutilusiais Liškiavos pilies gynėjais? Aišku viena, kad prie abiejų įlankų gyveno aisčiai, jie turėjo ir miestą Likiai (Lichi), kuriame buvo stulpai, altorius (piramidė).  Apie tai rašo Strabonas (Geografija, XVI, str. 15). Išeitų, likėnų aisčiai turėjo savo Metinį Saulės laikrodį.

Fiksuojant lietuvius pagal charakteringą žodį eiti (aiti), oficialus aisčių lietuvių (Lietuona) paminėjimo laikas pagal Ėją Afrikoje turėtų būti nukeltas tūkstančiu metų atgal, o nežinomas autorius, piešęs Aitą etruskuose, šią datą nukeltų dar pusę tūkstančio metų, t. y. į 1500 m. pr. Kr. Datą. Tačiau visa tai – smulkmena, palyginus su tuo, kad Afrikos Ėjoje gyvenome žiauraus ledynmečio Europoje sąlygomis, t. y. mažiausiai prieš 20 tūkst. Metų.

  

TITAKĖ

 

Etruskų Kjuzio mieste buvo aptikta bronzinė deivę vaizduojanti statulėlė. Ši vos 28 cm dydžio moters figūra pagal mastelį gerai įsipaišo į  Europos žemėlapį. Ji, kartu, fiksuoja ir etruskų buvimo vietą Apeninuose, nes ratas atitinka „jaučiais apartą“ teritoriją su Laikrodžio centru Polveizėje, o kairės rankos delnas rodo vietą, kur stovėjo senosios kultūros centrai Delfuose bei Atėnuose. Deivės apačia remiasi į „nupjautas“ Tibesčio kalnų viršukalnes, kojos driekias per jūrą, liemuo eina per Centrinę Europą, o kaklas su galva atsiduria rytiniame Baltijos jūros pakraštyje. Deivė labai įdomi, rodanti taką baltiesiems žmonėms, traukiantis jiems nuo kaistančios Afrikos į nuo ledų laisvėjančią Europą. Pavadinimo nėra, tačiau autorius dėl „tako“ ją pavadintų deivės Titakės (ti Takė) vardu.

 

Pav. 3. Titakė žemėlapyje ir pati Deivė Titakė

 

Titas Livijus apie etruskus yra pasakęs, kad jie „įkūrė sausumoje dvylika miestų <...> ir išsiuntė tenai tiek įgulų, kiek buvo jų gimtinės miestų; jos užėmė visas vietas anapus Pado (dab. Po) iki pat Alpių, išskyrus venetų gyvenamą kampą pagal jūros įlanką“. Ten, kur praeina Titakės dešinė ranka, gyvavo venetai (vienetai) ar, kitaip tariant, galiai, nes jie turėjo galios (balso) teisę tautų triumvirate etruskuose. Toje vietoje, pasak Tito Livijaus, etruskų karinės įgulos nebuvo ir tai rodo, jog vienetai (galiai) buvo etruskams draugiška gentis. Iš čia kyla asociacijos su vėlesne latvių latgalių gentimi, nes latviai (kn. 2, II) etruskų triumvirate turėjo galios (vieneto) teisę. Įdomus yra ir ankstesnis Adrijos jūros pavadinimas – Hadrija. Žinant antikos istorikų polinkį koduoti ar net perkoduoti jau kitų koduotus pavadinimus, derėtų atstatyti tikrąjį jūros pavadinimą: Hadrija – Nadrija. Čia raidė H skaitoma kaip N. Logiška būtų manyti, kad prie Nadrijos jūros anksčiau gyveno nadruviai, kurie tokiu pačiu pavadinimu yra žinomi jau dabar prie Baltijos.

Etruskai bevelijo prekiauti natūra, t. y. keistis prekėmis, ir pinigai pas juos atsirado tik vėlyvoje gyvavimo fazėje. Kuo prekių mainai geri? Jie geri tuo, kad, norint ką nors įsigyti, reikia mainais pasiūlyti savo gamintą prekę, t. y. reikia gaminti ir pačiam. Tokiu būdu, natūrinės prekės  užtikrino šalies gyvybingumą ir, ko gero, gera buvo neseniai skaityto autoriaus eilutė, kuris straipsnį baigė maždaug taip: „Tebūnie prakeiktas tas, kuris išrado pinigus“. Mat, per juos praturtėti galima ir nieko nekuriant, t. y. vagiant, pirataujant, palūkininkaujant, gyvenant bazinės kultūros išlaikomuose kvartaluose bei pan. Etruskai buvo gerai sutvarkę visuomenę, todėl pinigai viduje jiems buvo nereikalingi. Tačiau pirkti kai ką reikėjo: dramblio kaulą, druską, gintarą, brangakmenius, prabangos prekes – tam jie naudojo graikų arba romėnų pinigus. Įvedė ir savo monetų, bet po romėnų įsigalėjimo III a. pr. Kr. etruskų monetų kalimas buvo nutrauktas.

 

MITŲ PĖDSAKAI

 

Kadangi dalies mūsų kelias (žr. pav. 2) prasidėjo nuo skendinčios ūkuose kiaušinio formos įdubos Emi – Kusi viršūnėje ties deivės Titakės kojomis ir baigėsi čia, Lietuvoje, tai turėtų būti su tuo susijusių mūsų ir ne mūsų mitų. Graikų toli ieškoti nereikia: čia „ledo kiaušinio“ prasidėjimą atspindi mitas apie deivę Ledą. Mitas byloja, kad, vengdama Dzeuso meilinimosi, Nemesidė pasivertė žąsimi. Tada šis sugalvojo gudrybę – pasivertė gulbinu, o kai po kiek laiko Nemesidė padėjo kiaušinį, piemenys jį atrado ir atidavė Ledai. Leda kiaušinį paslėpė į dėželę, ir netrukus iš jo išsilupo Helenė, Graikijos pramotė. Kitas antikos mitas sako, jog buvo Ledos sūnūs dvyniai: vienas mirtingas nuo Tindarėjo, kitas nemirtingas nuo Dzeuso. Jie taip mylėjo vienas kitą, kad dievai nepanoro jų išskirti ir perkėlė į dangų. Taigi etruskai yra Dvynyje, todėl išeitų, jog Leda, susijusi su „ledo kiaušiniu“, buvo ne tik graikų, bet ir etruskų pramotė.

Apie tai, kad Leda graikams, etruskams ir lietuviams yra bendra, rašo Aleksandras Briukneris sakydamas, kad graikų mitologijos „pirmykščius pradus randame Italijoje ir Lietuvoje“. Pasak M. Stryjkovskio, po Velykų iki švento Jono Krikštytojo moterys ir merginos susirinkdavusios būriais ir susiėmusios už rankų šokdamos šaukusios: „Lado, lado ir mano lado!“. O tai darančios „atminimui Ledos, arba Ladonos, Kastoro ir Polukso (Dvynių) motinos“. Tenka priminti, jog suvalkiečių (skalvių, skaluvių) tarme sakome ledas, o uteniškiai šneka ladas. Reiškia, Leda su Lada yra tapačios. Ignalinos rajone yra kalnas Ladakalnis (Ledakalnis). Tai – aukštas kalnas, viršūnė jo „nupjauta“, lyg lizdą sukti iš ūkanų reikia. Išeitų, jog čia buvo gera vieta Ledai padėti Dzeuso jai dovanotą kiaušinį: ir ūkanos čia nuo Ūkojo ežero kyla, Dzeusas, gulbinu baltu pavirtęs, aplinkiniuose ežeruose plaukioja, laukinė žąsis (Nemesidė) linguoja. Kas, visgi, buvo ta Nemesidė? Suprasti lengva, jei jos vardą iškoduosime: Nemesidė – Medesidė – Med. esidė – Medeinė. Išeitų, jog mūsų mitas atėjo keliu nuo Tibesčio iki pat Lietuvos. Graikuose mitas pritaikytas savo naudai, tačiau jis yra grynai lietuviškas. Kelią nuo Tibesčio primena ir Laskausko užrašytas mitas „apie Saulę, kurią Perkūno motina apiprausia  ir atvėsina po kaitrios kelionės“ (Liet. Mit., t.1, psl. 483,1995). Ar keliavome vien pėsčiomis ir vandeniu?

Ten pat yra parašytas ir mitas, kur dėkingai „kreipiamasi į deives Luibegeldas: Jūs, deivės, mums atsiuntėte visokių sėklų gilės kiaute. Žodžiai gilės kiaute pasako, kad sėklos buvo atsiųstos nuo etruskų gilijų. Toliau iškoduojame deivės vardą: Liubegelda – Liubeggellda – geb. liul. gelda – gebanti liūliuoti gelda, o sėklos pagal etruskų paprotį buvo siunčiamos miesto (giminės) įkūrimui. Deivės, aišku, buvo moterys, tačiau kas buvo ta gebanti liūliuoti gelda? Pažvelgus istorijon matome, jog prieš keletą tūkstančių metų pietiniame Viduržemio jūros krante viešpatavo finikiečiai. Finikai dabar vadinami datulėmis, tačiau pagal formą – tai gilės. Esant vėsiam ledynmečio orui, Afrikoje augo ąžuolai, o užkaitus, juos pakeitė finikinės palmės, kurių vaisiai irgi „gilės“. Finikiečiai turėjo liepsną svaidantį ginklą, - tai liudija rasti anų laikų piešiniai. Išvada: jeigu mokėta „kūrenti“ didelę liepsną, mokėta „kūrenti“ ir mažą. Išeitų, kad liūliuojanti gelda buvo liūliuojantis šildomo oro balionas su pakabinta apčioje „gelda“. Austi nuo seno mokėjome tankiai ir apie galimybę skraidyti balionu rašėme dar kn. 1, XI d. Ten eksperimentinį balioną šildėme laužu ir skristi galėjome trumpai, tačiau, šildant ją liepsnosvaidžiu, perskridimo tarpai galėjo būti žymiai didesni. Tai, kad geldos buvo žinomos Lietuvos erdvėje, rodo autoriaus išgirsta istorija Minske. 1975 m. po Kr. gudų kompanijoje buvo papasakota istorija apie čiukčį, kuris vyko į miestą išsiaiškinti, kaip atrodo skraidantis aparatas (lėktuvas). Grįžęs iš kelionės, matytą vaizdą jis perduoda šitaip: Пришел я на болшое поле и смотрю  – ах, блять! Потом – заебись! И –  к кибинимать! Geriančių žmonių kompanijoje ši keiksmažodžių serija priimtina, įsimenanti, joje yra užslėpta mintis apie skraidantį aparatą. Lotyniška prasme žodis блять reiškia purpurinę spalvą (blattinus, lot. – purpurinė spalva), o gudiško „juoko“ prasme jis reiškia „apsirgusią“ moterį. Apjungus lotynišką, gudišką sampratas ir žinias apie finikiečius, žodis блять vaizduoja moterį, valdančią „purpurinį“ liepsnosvaidį. Žodis заебись reiškia lingavimą, o žodžiai к кибинимать iškoduojami kaip k kibinimatj – pas kibini matj – pas kibinų motiną (matj, rus. – motina). Dabar atkurkime mitą normine kalba:  Kai atvykau į didelį lauką, aš pamačiau moterį, svaidant purpurinę ugnį. Po to su pripūstu audeklu kilo ji greitai aukštyn, pasilingavo ore ir nulėkė kibinų tėvynės link. Normine kalba mito niekas nesuprastų, todėl, norint palikti žinią kartoms, mitas buvo paverstas juoką keliančia, nors ir girtų kompanijoje, keiksmažodžių serija. „Stiprius“ mito žodžius kibinimatj, kibenimatj  šiandien vartoja žmonės Kunigiškių, Paprūdžių kaimuose (Prienai) ir Dusetose arba prie Balčio Aukštaitijoje. Pažvelgus į žemėlapį, matosi, jog žodžio kibinimatj vartojimo vietos susikerta Keturiasdešimties Totorių kaime netoli Trakų. Šis kaimas yra geldos formos gaminamų kibinų tėviškė, todėl čia galėjo būti liūliuojančių ore balionų skraidymų bazė. Keturiasdešimt totorių įgulų nuo Finikijos pusės iš Krymo čionai atsivežė LDK Didysis kunigaikštis Vytautas ir nuo tada šie vyrai tarnauja Lietuvai. Lengvos jų moterys, pasirodo, „geldose“ sumaniai vairavo anų laikų oro balionus.

Žinią apie buvusius Lietuvoje oro aparatus perduoda ir lietuvių pasaka „Dvylika brolių, (su) juodvarniais lakstančių“. Mat, oro balionai, geriantys Saulės šilumą, galėjo būti juodi, burės įtaisomos lėkimo krypčiai reguliuoti, todėl baliono išvaizda galėjo priminti didelius juodvarnius. Žmonėse, tikėtina, balionai ir buvo praminti juodvarniais, jų ir geldų dėka Lietuvos Didieji kunigaikščiai greitai gaudavo žinias apie įvykius valdomose teritorijose. Pratęsiant skraidymų temą, stebime, jog lietuvių pasakose dažnai minima ragana, lekianti ant šluotos. Skraidyti senovėje, tad, tikrai mokėjome.

tęsinys

 

Į puslapį VYDIJA