Donaldas Kajokas

APIE TARPININKUS IR KELIONĘ JERUZALĖN

Vieni laukia gimstančios saulės, kiti – Kristaus (V. Daunys)

I. Buvimo paprastumas, meilė, nepažeisti žmonių santykiai, šilto tembro vibracija – visa tai įsigraužę į mus taip giliai, taip neatimamai, kad žmogus, sugebąs žvilgtelėti į savo vidų, būtinai išvys tai. Šitai neišvengiama, taip buvo ir bus. Nesunaikinamas ne blogis, o gėris. Juoduosiuose kelio tarpsniuose mums atrodo priešingai, tačiau tai nuovargio miražai. Blogis ir visi slogūs jo pavidalai mumyse tėra praeinantys negalavimai, slogelė, o gėris – amžina, niekados neišgydoma Visatos „liga“, ir šiai visa apimančiai šviesos epidemijai mes esame pasmerkti.
 

II. Kalėdos – ne tik Kristaus, bet ir saulės gimimo, grįžimo šventė. Diena ilgės, šviesa ryškės, tamsa susigūš kertėje. Senosios civilizacijos irgi šventė savas Kalėdas, savo saulėgrįžą, gamtos, kiekvienos žolelės atgimimą, naujo ciklo pradžios nuojautą. Vis dėlto šiuolaikinio žmogaus sąmonės užmarštis, gyvybinių kanalų užakimas, kūno susiskaidymas neleidžia kaip reikiant pajusti, kas yra šis didžiausias dienos trumpumas, susitraukimas į nykštukinį septynių valandų kumštelį, šis maksimalus vitalinės spyruoklės suspaudimas prieš naują šviesos ir gyvybės pliūpsnį. Mūsų kūnai, išmokę sumeistrauti jiems patogią dirbtinę terpę, visa savo povyza ėmė demonstruoti, kad toji terpė neva suteikia jiems nepriklausomybę nuo amžinųjų gamtos jėgų ir procesų, nuo tobulo žvaigždynų ritmo; taigi mūsų kūno dalys užmiršo esminius dydžius, ėmė sapalioti, kad jas šildo ne saulė, o, tarkim, radiatoriaus skarda. Jos tarsi iškrito iš Visatos konteksto, išsigalvojo, kad buvimo ritmą joms diktuoja jų sukurta aplinka, diskelio ir teleekranų blyksniai, – tiesą sakant, o kodėl taip negalvoti? Šalta – į vamzdyną paleidžia karštą vandenį, kamuoja alkis – nusiperka bandelę, prireikia kur nors nukakti – sėda į automobilį, traukinį, lėktuvą, – kuo čia dėtas kažkoks ugnies kamuolys, subtilioji kosmoso energija, gyvybės atsinaujinimas, gamtos ratas?
Ši keistoji užmarštis pamažu nulėmė ir visai kitų vertinimo matų atsiradimą, daug ką, netgi patį žmogų, ėmėme vertinti ne saulės, o radiatoriaus matais. Pamatinių jėgų veiklą, poveikį aplinkai įžūliai imame priskirti sau, savo technologijoms ir mechanizmams. Tampame atriboti, egocentriškai atsiriboję. Įprantam jausti pirminį gyvybės impulsą per tarpininkus. Kaip vaikai, kurie sako: „Man labiau patinka važiuoti taksi, ne autobusu“. – „Bet mes neturime tiek pinigų“, – kantriai bando aiškinti mama. „Tu nueik į darbą ir pasiimk“.
Taigi – nueik ir pasiimk. Ir dar: kam imi po truputį? Daug paimk, kad nereikėtų dažnai vaikščioti. Tiesioginis ryšys dingo, prapuolė. Tiesą sakant, gyvendami statistinio vieneto gyvenimą, to ryšio bemaž ir nepasigendame. Tačiau jei nors truputėlį pažeidžiamas įprastas ryšys su tarpininku, su civilizacijos terpe – kaipmat šokame protestuoti: neduoda! apvaginėja! nešildo! nenuplauna! kur teisybė?!
 

III. Dabarties žmogus liūto dalį meninės informacijos, estetinių idėjų, etinių nuostatų sklaidos, žodžiu, „peno sielai“ gauna mikliai perjunginėdamas TV kanalus. Kitokio prisilietimo prie meno kūrinio dažnas pilietis net neįsivaizduoja. Jis neskaitęs nei Homero, nei Šekspyro (Shakespeare) ar Dostojevskio, nors smalsesnis, nuo kultūros dar ne visiškai atitrūkęs, yra matęs po kelias įvairių šedevrų interpretacijas. Jis ir gyvena interpretacijomis. Dailės, muzikos, literatūros interpretacijomis, reprodukcijomis, adaptacijomis.
(O, likimo ironija! Dar vakar, tarkim, rašytojas buvo priverstas galvoti apie savitą stilių, nepakartojamą sakinio, vaizdo struktūrą, individualų mąstymą – tik tada jis galėjo tikėtis pasisekimo ir skaitytojų palankumo. O šiandien, pasak vieno taivaniečių fotomenininko, „tik labai populiari literatūra gali išgyventi, nes jeigu rašytojas turi savitą stilių, niekam neužtenka kantrybės jį skaityti“.
Vadinas, jei rašai kaip visi, „kaip televizija“, tai tavo knygą gal ir nupirks. Nuožmus vidutinybės įsiveržimas į visas gyvenimo sritis.)
Taip kultūra, kuri iš prigimties yra linkusi natūraliai tarpininkauti, šiame amžiuje ėmė tiesiog masiškai gimdyti naujus tarpininkus – visokius brokerius, maklerius, menedžerius, kurie „varo biznį“ jos viduje. Aišku, nugvelbdami ir dalį pelno: šviesos, informacijos, gyvybinės energijos. Tai dar viena varža uždaroje srovės grandinėje – tarpininkas tarp žmogaus ir kito tarpininko. Ir ši tarpininkų virtinė ilgėja. Kiekvienas jų pramokęs tik savo operacijų. Tačiau visas ankstesniąsias civilizacijas pražudė siauros specializacijos paplitimas. Pernelyg daug varžų sustabdo srovės tėkmę.
Jei iš tiesų mes esame „Saulės vaikai“, tai jau miršte užmiršome tą, kuri mus pagimdė. Tapome pamestinukais, pabėgiukais, paklydžiukais. Kas, kad neaiškaus ilgesio valandėlėmis paverkiame įsispraudę į nuošalią kertę, – juk kaipmat ir pamirštame tą maudulį: sintetinė rankovė nubraukė ašarą, televizorius palinksmino, radiatorius sušildė. Taip ir gyvenam, seniai jau.
 

IV. Bet va, anksti nubudęs išeini į kiemą ir nustembi: lauke šaltoka, tačiau nepaprastai gražu. Grakštaus šermukšnio šakelės nubarstytos mažytėm puriom snaigėm, keli raugerškio krūmokšniai pavirtę baltom pūkuotom būtybėm, storais juokingais kaukais. Švarus rytmečio pasaulis, žiemos pasaka, Kalėdų, saulėgrįžos išvakarės, maldų išsipildymo metas.
Netikėtai imi ir sukuždi, paprašai: Tu, Kurs Esi, neleisk, kad Kristaus gimimas pavirstų tik pamaldžiu dar vieno tarpininko garbinimu; neleisk ir mums pavirsti tokiais baigtiniais, tokiais savin sulindusiais užsisklendėliais, kad niekados neišdrįstume pagalvoti, jog ir saulė yra tik tobulas kažkieno tarpininkas. O prieš patį dienos patekėjimą, prieš patį šviesos plūstelėjimą leisk pažvelgti kiekvienam į savo laukimo gelmę ir neprarasti savitvardos, neapsvaigti, išvydus amžiną ir nepagydomą gėrio ligą, jos tykiai verpetuojančią bedugnę, leisk neišeit tokį rytą iš proto... O jei ir išeit iš jo, tai tik taip, kaip tame bičiulio eilėraštyje – „basam, į Jeruzalę“.

www.egzaminai.lt, 2004