Petras Plumpa

 Sąjūdžio mokykla – esmingiausias Atgimimo reiškinys

apie Lietuvą buvusio kalinio akimis

Jeigu nori žmogų pažinti, suteik jam visišką laisvę. Ši tiesa galioja ir ištisai tautai, kelis dešimtmečius kalėjusiai sovietų nelaisvėje.
Kaip išėjimas iš kalėjimo nepakeičia buvusių kalinių moralės ir troškimų, taip Sąjūdžio iškovota laisvė nepakeitė buvusių sovietinių piliečių sudarkytos moralės ir egoistinių siekių.
Tarp kriminalinių kalinių kartais galioja demokratinis dėsnis: kieno dauguma, to ir valdžia. Jeigu lageryje (ar kameroje) kalinių daugumą sudaro kriminalistai, tai jie įveda ir savą vidinę tvarką, kuri padoresniems žmonėms būna nepakenčiama nei fiziškai, nei morališkai.
Panašiai atsitiko ir su visa Lietuva, nes okupacijoje demoralizuotų piliečių dauguma demokratinių rinkimų pagalba valstybės gyvenimo viršutiniame sluoksnyje įtvirtino grupes, neturinčias tikrų gyvenimą įprasminančių vertybių.
Kas buvo paprastas lėbautojas, dabar įgijo laisvę jau organizuotai siekti visų malonumų bet kokiomis priemonėmis.
Kas buvo grobuonis, toks ir liko, tik daug didesnio masto, nes atsivėrė neribotos grobimo galimybės. Kas sugebėjo be ribojimų privatizuoti, tas be skrupulų privatizavo visa, kas ne jam priklausė.
Kas troško kitus valdyti, tas pasinėrė į korumpuotą partinę veiklą su visomis apgaulingos propagandos ir agitacijos priemonėmis. Nes kas įgijo turto, tas priglobė ir žiniasklaidą, o tuo pačiu ilgam įgijo politinę įtaką.

Materializmas nužudė idealizmą, nes teisingumo ir brolybės grūdai nukrito į sovietmetį išaugusius erškėčius.

Kai valstybės politiniuose sluoksniuose ima dominuoti devalvuotos moralės atstovai, jie neoficialiai įveda savąją vidinę tvarką, o kartu skleidžia savąjį amoralų gyvenimo būdą. Bet ar tokią daugumos valdžią galima vadinti tautos valdžia, kai mirties kultūros idėjos ir praktika iš sovietinių kriminalinių lagerių perėjo į nūdienos visos Lietuvos gyvenimo tikrovę? Tokiai santvarkai būdingas žmoniškumo, padorumo bei gyvybės negerbimas. Todėl kriminalinis žargonas atėjo į gatves, į žiniasklaidą, teatrus ir, savaime suprantama, į Seimą. Visuomenės “kultūrinimo” darbas vyksta pagal principą: Šiandien palėbausim, o rytoj tegul dangus griūva...

Dėl nemoralios ekonominės ir socialinės politikos Lietuva pirmauja pasauilyje pagal savižudžių skaičių. Savižudybių priežasčių analizė ir jų pašalinimas turėtų būti pirmaeilė Konstitucijos sergėtojų ir politikų užduotis. Bet sovietizuotiems Konstitucijos sergėtojams šie klausimai nerūpi. Jų net nejaudina faktas, kad patekę į neviltį Lietuvą jau paliko apie 0,5 milijono jaunų gyventojų.
Apie mirties kultūros pergalę Lietuvos jaunimo tarpe negailestingai liudija statistika. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, Lietuva jau 2002 m. tapo pirmaujančia šalimi pagal vaikinų nuo 15 iki 19 metų savižudybių skaičių – 38,4 mirtys 100 tūkst. gyventojų (Estijoje – 24,1; Latvijoje – 12,7). Merginų tarpe Lietuvoje 8,8 savižudybės 100 tūkst. gyventojų (Latvijoje – 3,3; Estijoje – 1,9). Ataskaitoje taip pat pažymima, kad nuo 1990 m. Lietuvoje žymiai išaugo narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimas.

Kas sukėlė tokią jaunimo moralinę degradaciją?
Pirmiausiai - dirbtinis šeimų griovimas.
Valstybei toleruojant, Lietuvoje sparčiai nyksta šeimos, kaip pagrindinis žmonių laimės ir moralės lopšys.
Jei 1990 m. Lietuvoje buvo 36 000 santuokų, o 2007 m. beliko tik 23 000. Tačiau per dešimtmetį Lietuvoje padvigubėjo nesantuokinių vaikų.
Jeigu 1990 m. išsituokdavo kas trečia pora, tai dabar išsituokia 2/3 porų.
Dabartiniai tyrimai rodo, jog daugiau kaip pusė apklaustų nepilnamečių merginų mano, kad prostitucija moteriai gali garantuoti materialinę gerovę. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis išugdė naująją merginų kartą, iš kurių kas antra svajoja ir trokšta patekti į tokią prestižinę tarnybą, kurioje seksas atstoja protą, gabumus, sąžinę ir darbštumą.
Tokias moteris, darniai gyvenančias šeimoje, sunku įsivaizduoti.

Dėl dvasios nuskurdimo nepajėgdami sukurti laimės židinių savo natūraliose šeimose, hedonistai ima kurti iškrypėliškas pseudosantuokas, paremtas nenatūraliu lytiniu potraukiu. Seksualinis palaidumas nustelbė šeimos idėją, o demoralizuoti politikai, norėdami pasirodyti moderniais vakariečiais, tai laiko normaliu dalyku. Skubėdami mėgdžioti idiotiškiausius Vakarų pasaulio moralinius iškrypimus, tampame ne tik juokdariais, bet ir priešais patys sau bei savo palikuonims.
Tokie politikai niekada nemąsto valstybiškai – kas bus su tauta po kelių dešimtmečių, nes viską planuoja savo politinės kadencijos mastu: po manęs – nors ir tvanas. Būtent taip elgiasi kriminalinio pasaulio žmonės.
Valstybę valdantys klanai leidžia užpildyti kultūrinio gyvenimo sferą amoralių padugnių savivalei, todėl mirties kultūra jau įsitvirtino mūsų valstybės gyvenime. Apie kai kuriuos pagrindinius žmogiškumo klausimus dabar galima laisvai kalbėti tik pogrindyje: apie teisingumą, gailestingumą, ištikimybę ar skaistumą. Kaip ir kriminaliniame pasaulyje, apie tai kalbėti viešai darosi tiesiog neprotinga...

Vienintelis tokios vergiškos sąmonės gydymo būdas būtų savarankiškų asmenybių ugdymas tautos moralinių vertybių pagrindu. Tačiau totalitarinės santvarkos palikuonys-pedagogai nepajėgia sukurti kūrybingų asmenybių ugdymo sistemos, nes būtent jie buvo vergiškos sovietinės sistemos ramsčiai, priešinęsi Lietuvos Sąjūdžio idėjoms. Todėl jie nepritaria bendruomeninių, į moralinį ugdymą orientuotų, ypač konfesinių mokyklų kūrimui, nes tokių mokyklų auklėtiniai tampa kokybišku kontrastu sovietinio tipo mokyklų auklėtiniams, iš kurių, kaip parodė apklausa, 51% gėdijasi jog jie yra lietuviai.

Kaip teigia etnologai ir liudija tautosakos rinkėjai, Lietuvių tauta per daugelį amžių įgijo įdomių ir vertingų nemedžiaginės kultūros vertybių, tokių, kaip pirmapradžiai bendruomeniniai santykiai, specifinė etninė pasaulėjauta, dvasinių vertybių suvokimas, kalba (su tarmėmis), dainos, muzika, švenčių papročiai ir t. t.
Dabar, kartu su globalizacija atkliokianti pseudokultūrinė kolonizacija visa tai intensyviai tirpdo, o sunaikintą autentišką mūsų tautinę kultūrą vargu ar kada nors bus galima atgaivinti. Tai neįkainojamas praradimas, nes su kultūros žlugimu degraduoja jaunimas – kaip žmonės ir kaip asmenybės. Būtent šis pastarasis, masiškai besireiškiantis praradimas yra baisiausias, nes paskui jį eina pačios tautos išnykimas. Tokios degradacijos požymiai jau matomi ne tik miestuose, bet ir visuose Lietuvos kaimuose.

Blogiausia, kad tas mirties kultūros dvelksmas pasiekė ir kunigų seminarijas, į kurias paprastai stoja kilniems tikslams pasišventę jaunuoliai.
Jeigu 1987 m. Lietuvos vienintelėje Kauno kunigų seminarijoje mokėsi 137 klierikai, tai pirmaisiais Nepriklausomybės - 1990-aisiais - metais jų skaičius išaugo iki 216. Lietuvoje vietoje vienos pradėjo veikti keturios kunigų seminarijos. Tačiau po kelerių metų pašaukimų skaičius pradėjo mažėti. 2005-aisiais metais turėjo užsidaryti Vilkaviškio seminarija. 2007-aisiais metais likusiose trijose seminarijose iš viso mokėsi tik 97 klierikai. Tai trečdaliu mažiau, negu paskutiniaisiais okupacijos metais.
Tokio mažėjimo priežastis glūdi morališkai sudarkytoje tautoje. Juk pašaukimai dvasinei tarnystei paprastai užgimsta ir subręsta krikščioniškose šeimose. Jeigu šeimose įsivyrauja mirties kultūros dvasia, tai dvasingumo daigai ten negali užaugti. Todėl galima net teigti, kad pašaukimų dvasinei tarnystei kiekis atspindi tautos dvasinę būklę ir moralę. Pagal pašaukimų į kunigus kiekį galima spręsti, kad dabar šeimų moralinė būklė yra žymiai blogesnė negu sovietmety.

Taigi, nereikia nė ateistinės priespaudos, kad tauta morališkai degraduotų. Nereikia ir spaudos draudimo, nei prievartinio rusinimo, lenkinimo ar vokietinimo, kad lietuviai ištautėtų ir išsisklaidytų po pasaulį. Užteko per pastaruosius 15 metų suniekinti šeimos kilnumo idėją, demoralizuoti jaunimą, ir tautos išnykimo procesas įgavo istorijoje neregėtą pagreitį. Sunaikinus tautos dvasines savybes, sugriovus per šimtmečius puoselėtą moralę, tauta išnyksta kaip Dievo mintis, kaip žmonijos sodo žiedas, kaip tautų spektro spindulys. Tada formalus etnoso egzistavimas praranda prasmę, nors jis ir tebeturėtų ankstesnį pavadinimą. Apie tokią Lietuvą be lietuvių jau seniai svajoja kai kurių kaimyninių šalių grobuonys.
Tautinės kultūros reiškiniai yra unikalūs. Jie yra tautos sielos išraiška, todėl šios išraiškos nykimas ar naikinimas liudija, kad tauta praranda savo sielos savitumą, o kartu ir esmę. Tuomet ir pati valstybė, sukurta etniniu pagrindu, praranda savo prasmę. Tad kam buvo dėl nepriklausomos tautinės valstybės kovota, kentėta ir net mirta? Kas davė teisę visa tai sunaikinti? Jeigu dabartiniai politikai neketina dvasinių ir medžiaginių tautos kultūros vertybių iškelti į prioritetinių tikslų viršūnę, tuomet asmenys, atsakingi už tokį kultūros ignoravimą, turėtų būti įvardijami kaip tautos duobkasiai.

Visa tai apsvarsčius, nuosekliai iškyla klausimas: kam buvo reikalingas Sąjūdis ir jo atneštoji laisvė?
- Ar tam, kad grobuonims atsivertų didesnės grobimo galimybės?
- Ar kad būtų atidaryti visi demoralizacijos šaltiniai – būtų iškelta į viešojo gyvenimo paviršių ir viešai praktikuojama visa kriminalinio pasaulio padugnių bjaurastis, su visomis hedonistinio iškrypimo formomis?
- Ar kad žmonių valdymo entuziastai galėtų pagaliau realizuoti dešimtmečiais slopintas valdžios ambicijas, o tai pasiekę – puikuotis prieš pažemintą ir nusivylusią tautą?
- Ar kad būtų sugriautos šeimos ir sunaikintas per šimtmečius tautos kauptas dvasinis turtas?
- Ar kad tauta iš nevilties imtų žudytis ir masiškai bėgti iš Lietuvos į kitas šalis?
..................................................................

Kiekviena politikų moralinė kategorija, kiekviena aktyvioji grupė turėjo savų siekių. Nugalėjo tie, kurie dabar valdo Lietuvą.

Tačiau Sąjūdyje aktyviai dalyvavo ir toji – mažesnioji - tautos dalis, kuri svajojo ir siekė laisvės bei Nepriklausomybės tam, kad tautinės kultūros, moralinių vertybių ir dvasingumo puoselėtojai galėtų surinkti ir perduoti jaunajai kartai visą per šimtmečius sukauptą mūsų dvasinės kultūros grožį ir taip išugdyti mūsų tautos medį, kaip ąžuolą kitų pasaulio tautų tarpe.
Kuomet su Sąjūdžiu prasidėjo Lietuvos pertvarkymas, daugelis jautė, lyg tai būtų prasidėjęs dvasinis tautos atgimimas. Tačiau tikrumoje tai buvo daugiau emocinis pakilimas, vidinis paskatinimas iš esmės atnaujinti savo asmeninį ir visuomeninį gyvenimą.
Būtent tuomet įkurtoji Sąjūdžio Sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, pirmoji tokia tautinės kultūros mokykla Lietuvoje, turėjo būti pavyzdžiu visai Lietuvai, kad iš esmės būtų atnaujintas, naujam gyvenimui prikeltas žmonių asmeninis, jų šeimų ir visos tautos gyvenimas.
Sąjūdžio Sekmadieninei mokyklai buvo būdingas evangelinis principas: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Tiesos ieškojimas ir pažinimas buvo mokyklos misija: pažinti tikrą tiesą apie žmogų, pažinti tiesą apie savo tautą – apie jos kilmę, būdą, papročius ir jos misiją kitų tautų tarpe.
Tad ką laimėjo ar pasiekė tautinės kultūros, moralinių vertybių ir dvasingumo puoselėtojai, tame tarpe ir Sąjūdžio Sekmadieninės mokyklos steigėjai, vadovai ir bendradarbiai? Kokį derlių davė jų pasėti grūdai?
Atsitiko taip, kaip parašyta apie dvasinių vertybių sėjėją Evangelijoje pagal Morkų. Sėjėjui besėjant,
- Dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.
- Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.
- Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.
- Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių (Mk 4, 3-8).

Jeigu pirmaisiais Sąjūdžio Sekmadieninės mokyklos metais klausytojai netilpdavo į Universiteto salę, tai dabar entuziastų skaičius sumažėjo keliolika kartų. Kodėl taip atsitiko, jei tiesos grūdus sėjo tokie puikūs dėstytojai, kaip Aleksandras Žarskus?
Tuos pasėtus grūdus sulesė „atskridę paukščiai“, nes morališkai palaida žiniasklaida suformavo naują gyvenžiūrą, pagal kurią tautos praeitis, jos kovos už laisvę, Tėvynės garbė ir gerovė, tradicinės moralinės vertybės bei dvasinis paveldas tampa tik atgyvenomis, trukdančiomis jaunimui siekti hedonistinio pasitenkinimo. Privačiose radijo ir TV redakcijose susispietę „bachūrai“ skleidžia padugnių gyvenimo idėjas, vartodami nešvankų žargoną, net ciniškai darkydami savo tėvų kalbą. Aiškiai matyti, kad ir Nacionalinio transliuotojo redaktoriai lietuviškos muzikos gėdijasi, todėl ją transliuoja mažiausiai girdimu laiku.
Ar visa tai vyksta savaime, be kieno nors valios ir iniciatyvos? Muzikologo V. Gerulaičio nuomone, tas tautos debilinimas, pasitelkus pigius (visomis prasmėmis) leidinukus, yra sąmoningas, gerai organizuotas puolimas, prieš kurį sunku atsilaikyti.

Sekmadieninėje mokykloje puoselėtas idėjas negailestingai „išdegino saulė“ ir „nustelbė erškėčiai“. Nes mūsų sovietizuoti kultūrininkai ir biznieriai iš Vakarų pasaulio ėmė skolintis tik žemiausio moralinio ir kultūrinio lygio pavyzdžius bei produkciją. Vakaruose štampuojami seksualių veltėdžių gyvenimo serialai tapo pagrindiniu dvasiniu penu šimtams tūkstančių jaunų žmonių. Apie tokius miražus svajojama, jų siekiama, dėl jų kovojama ir bėgama ieškoti į kitas šalis. Kasdien jaunimo žiūrimi tiek erotiniai serialai, tiek smurto filmai jaunimui yra
- hedonistinio gyvenimo būdo reklama,
- tokio gyvenimo būdo iškėlimas virš visų kitų vertybių,
- tokių idėjų ilgalaikis užkodavimas pasąmonėje.

Kodėl taip atsitiko, kad užuot susirūpinus moraline tautos reanimacija, buvo nueita tik išviršinių – politinių ir ekonominių - gyvenimo formų perdėliojimu, šiandien nėra sunku atsakyti. Nors ir atrodo paradoksas, bet Lietuvos dvasinį atgimimą sustabdė pagrindinis Sąjūdžio stabas - demokratinis fanatizmas. O tai reiškia, kad piliečių dauguma, išauginta ir demoralizuota sovietinėje dvasioje, rinkimų keliu nulėmė tautos vystymosi kelią. Čia įvyko lygiai taip, kaip pasakyta Evangelijoje: Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris ( Mt 15, 14).
Taip tauta ir įkrito į duobę, nors, kaip ir sovietų jungo metais, visi tarėsi kurią naują rojų. Net ir padorūs politikai bei šalies vadovai, ypač pagal pažadus išrenkami, dažniausiai būna trumparegiai – jie rūpinasi apčiuopiamu gerbūviu čia ir dabar, bet nesugeba ir nenori žiūrėti į tolimą tautos ateitį.

Į tolimesnę ateitį paprastai žvelgia pranašai: religinėje sferoje – mistikai, o pasaulietinėje terpėje – laisvi dabarties meno kūrėjai. Būtent menas, kaip kūrėjų sielos aidas, atspindi dabartinę tautos dvasinę būseną. Mene atsiskleidžiančios desperatiškos mintys, gašlūs jausmai, absurdiškos vizijos primena tą beprasmybę, kurioje merdi tautos siela. Todėl dabartinis menas tampa ne tik mirties kultūros atspindžiu, bet ir niūrios ateities pranašu.
Religinėje sferoje, kaip niekad anksčiau istorijoje, krikščioniškąjį pasaulį užplūdo apsireiškimai, pranašai ir asmeniški regėjimai. Absoliuti jų dauguma, tartum netolimo griaustinio dundesys, pranašauja artėjančią pasaulinę audrą. Tuose pranašavimuose gausu įspėjimų ir patarimų. Formalūs tikintieji apie tai nedaug ką žino, o viešoji opinija mistikus niekina, nes jie negarbina dabarties stabų.
Prieš akis turint tokį išlaisvėjusios, bet kartu išsigimstančios tautos vaizdą, kas belieka daryti mūsų dvasinės ir tautinės kultūros puoselėtojams, kantriai, ištikimai ir nuoširdžiai ugdžiusiems ir puoselėjusiems mūsų tautos medį?

Paguodai galima pasakyti, kad sovietmety tautos puoselėtojų būrelis buvo daug mažesnis negu dabar, o jų darbo sąlygos ir galimybės buvo daug ribotesnės. Po kelis ar keliolika žmonių rinkdavosi butuose, keliaudavo išvykose, švęsdavo šventėse. Toks ištikimųjų būrelis kaip praeityje, taip ir ateityje, gali būti naujojo atgimimo sėkla. Prisiminkime, ką apie tai liudija Šventasis Raštas.
Kuomet Dievas rengėsi sunaikinti ištvirkusius Sodomos ir Gomoros miestus, Abraomas, norėdamas išgelbėti teisiuosius Sodomos gyventojus, tarė Viešpačiui: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą?“
Ir Viešpats atsakė: Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos.
Abraomui vis klausiant, dėl kelių teisiųjų būtų išgelbėtas miestas, Viešpats vis atsakydavo:
Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis.
Dėl keturiasdešimties to nedarysiu.
To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt.
Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu.
Jo nesunaikinsiu dėl dešimties. (Pr 18, 23-32)

Tie žodžiai ne tik paguoda, bet ir paskata ką reikėtų daryti tai likusiai saujelei „naivių atsilikėlių“, „šventos“ globalizacijos ir pažangos neigėjų, vakarietiškojo mesianizmo skeptikų.
Ir dabar privalu nepasiduoti demoralizacijai, kaip buvo daroma gūdžiame sovietmety. Tuomet buvo vadinami nacionalistais, atžagareiviais ir tamsybininkais tie, kurie nestojo į okupantų politines organizacijas, kurie nešvęsdavo okupanto švenčių, nedalyvaudavo juokdariškuose rinkimuose, ant savo namų nekabinėdavo okupanto vėliavų ir neatsisakydavo religinių įsitikinimų. Tokia opozicija, išreikšta visuomenėje aktyviai, nuvesdavo net į kalėjimus ir tremtį.
Kai 250 000 Lietuvos gyventojų priklausė komunistų partijai, 350 000 – komunistinio jaunimo organizacijai, beveik visi moksleiviai – komunistinei pionierių organizacijai, kai 99 proc. gyventojų galėjo skaityti tik komunistų cenzūruotą literatūrą – tuomet svajoti apie Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę galėjo tik naivūs idealistai.
Ir vis tik – tokių naivių idealistų Lietuva visada turėjo. Tegul jų buvo nedaug, bet jie ruseno: persekiojami, pažeminti, išjuokti, nekenčiami, iš visur vejami. Jie buvo lyg tie Sodomos gyventojai, dėl kurių Dievas nebūtų sunaikinęs jų miesto, jeigu tuomet jie būtų ten gyvenę.
Būtent tokia Dieviškosios pagalbos viltis neleido sovietmety nusiminti, nei pasiduoti blogiui, nei atsisakyti pačių svarbiausiųjų tautos reikalų.
Tad turėkime Viltį, būkime kantrūs, likime ištikimi Tiesai, o visa kita bus mums pridėta.
................................................

Pranešimas, skaitytas Kaune, konferencijoje „Sąjūdis - kultūrinis virsmas“, 2008 06 06