BRAHMANAS KARŽYGIŠKOS DVASIOS

Algirdo Patacko laidotuvių Mišiose Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius priminė velionio žodžius: „Mes norime laisvę atgauti, tačiau ar nuo to pradedame, nuo ko reikėtų, – vaduotis visų pirma iš savo nuodėmių? Kitaip mūsų laisvės kova kryps į nuogą politinę. Mūsų laisvė tuomet virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka; kova dėl laisvės virs kova dėl valdžios“. Arkivyskupas pridūrė: tuos žodžius pasakė ne kunigas, o pasaulietis.

Patackas iš tiesų buvo kunigas, bet jau pamiršta šio senovinio žodžio prasme: ką skelbė ir mokė, tuo ir gyveno. Jis buvo karžygiškos dvasios brahmanas, kuriam visų pirma rūpėjo esminiai būties prasmės klausimai. Lietuva, baltų kultūra, tikėjimas, protėvynė, tautiškumas, lietuviškumo esmė, dora, garbė ir tiesa – svarbiausios jo pokalbių ir raštų mintys. Jos, kaip kasdieninė juoda duona, reikalingos mums šiandien.
Testiprina Algirdo mintys mus:

Lietuva yra rojus, prarastasis rojus. Anų laikų Lietuvos žmogus Juozas Eretas, o iš tikrųjų Joseph Ereth, yra Lietuvą pavadinęs Europos Adomu. Šitaip eretiškai galėjo pasakyti tik jis, mistinis lietuvis – neturėjęs nė lašo lietuviško kraujo, bet įspėjęs Lietuvos slėpinį ir todėl triskart lietuvis.                   

 „Šalis šita nežino prabangos liūdnos – subręsti“ – tai ištarė dar vienas transcendentinis lietuvis – Oskaras Milašius. Lietuva yra vaikystė, Europos vaikystė – amžinai žalias rojus, liūdna miglų skraiste apsigaubęs. Niekada nepražysti, niekada nepražysti, amžinai žaliuoti, amžinai žaliuoti – kaip toji Eglė, ant jūros kranto vaikus savuosius apglėbusi. Apsigaubus skara, apsigaubus migla, amžinoj prarasty, amžinam laukime.

Žmogus yra tiek žmogus, kiek jame yra vaiko. Kartais vaikas jame gyvuoja nuo gimimo iki pat jo dienų pabaigos. Tokie žmonės vadinasi šventieji. Vaikas yra tikrasis žmogus. Lietuva irgi yra vaikas, rojaus vaikas. Lietuva gyveno rojuje, Lietuva ir buvo rojus.

Baltų tikėjimo išskirtinumas – kad sąlyčio su krikščionybe metu jame dar buvo išlikusi Vieno pramonoteistinio Dievo atmintis. Jei turėta kažkokiu nesuprantamu būdu (matyt, dėl ypatingos izoliacijos, – juk baltų protėvynė yra Sengirė, Didžioji Europos giria, nuo Elbės iki Volgos) išsaugota archajinė kalba, kodėl negalėjo būti išsaugota ir archajiškiausia religijos forma? Visur kitur, bent jau Europoje, toji samprata, rojaus laikų Dievo prisiminimas, jau buvo suiręs. Taigi, seniausioji religijos forma yra Vieno Dievo religija, pramonoteizmas, Aukščiausiojo Dievo garbinimas. Tik vėliau, išsigimstant religinei sąmonei, šita prigimtinė paties Dievo Adomo ainiams duota nuojauta sunyksta ir ištirpsta, virsdama pradžioje daugdievyste, o vėliau panteizmu.

Mes iš niekur neatkeliavome. Mes gyvename ten, kur gimėme. Mūsų tėvynė yra ir mūsų protėvynė. Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ – Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną yra apibūdinęs Vaižgantas: „Glūdėti – bene bus pats tinkamiausias terminas lietuvių būdui išreikšti; tam būdui, kurs ir dabar labai sunkiai, pamažu keičiasi“.

Žodis lietuvių kalboje – tai visraktis į viską, kas vadinama pasaulėjauta. Ištarti žodį – atgauti žãdą, pasižadinti, atsibusti. Esmiškas, giluminis atsigręžimas į savo kalbą, atsibudimas yra galimas ir be didelių mokslų, remiantis natūralia gimtosios kalbos pajauta bei sveika nuovoka.

Įstabus lietuvių (baltų) kalbos archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas, kuris yra, be abejo, civilizacijos pasiekimas, kartu yra ir kultūros nuosmukis, kuomet buvo prarasta garso ir prasmės dermė. Pačios seniausios kultūros nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros. Gal iš tiesų motininėse, branduolinėse kiekvienos kalbų šeimos kalbose, dar tebeesančiose porojinėje būklėje, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – nuosavą garsą? Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė – girdisi, tik mes šito jau nebežinome. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje.

 Kas yra esà? Apie ją galima pasakyti tiek, kad esõs neįmanoma apibrėžti, nes apibrėžimas yra formos kategorija ir apibrėžta esà būtų jau nebe esà. Esà yra tai, kas nenusakoma, – kitaip ji nebūtų formos priešybė. Kitais žodžiais, apie esą tegalima sakyti, jog vienintelė jos formulė būtų: esà yra tai, kas esti, ẽsi.

Gili, žodinga ir nelygstama yra esõs – formos žaismė, pagrindinis mūsų kultūros variklis. Esmės ir formos santykis lemia kultūrą. Mūsų kultūroje esmė vyrauja. Formų pasaulis mums svetimas, jame jaučiamės nejaukiai, tuo tarpu esmė, esà, vydūniškoji ašainė sąmonė yra mūsų savastis. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau žmonių gyvenime gaivumo ir doros. Ir, priešingai, kuo mažiau esmės, tuo daugiau išoriškumo ir tuo įkyresnės, rėksmingesnės tampa gyvenimo apraiškos. Esmė būtų tarsi gležnoji, silpnoji būties pusė, bet be jos nebūtų apraiškų pasaulio, formų vaivorykštės, vaivos karalystės. Lietuviškas būdas egzistuoti yra glūdėti, o juk glūdėjimas, būtis be apraiškos, yra skendėjimas esmiškume.

Lietuva yra ne tik tarp Rytų ir Vakarų, Lietuva yra tarp esmės ir formos. Per šių sąvokų žaismę, jų sankryžų amalą galime išvysti visą kultūrų pasaulio slinktį bei kraštovaizdį. Esmė yra pirmiau nei forma. Forma ne gimsta, bet randasi iš esmės, tarsi joje glūdėtų; šis lietuviškas žodis čia nepaprastai tinka. Esmė esti, esmė yra amžina, amžinai žalia, forma – laikina, mirtinga. Esmiškos žmogaus atžvilgiu kultūros yra vidinio, etinio kosmo, Ethoso kultūros. Tačiau jos niekad neįsibūtina per formą, nes turi savąjį „esėjimo“ būdą: esà turi savo kelius. Tokia yra ir lietuviška kultūra – esõs kultūra, esanti ties pat pražydėjimo riba, bet niekada jos neperžengianti. Jos amžinumas – jos pastovume, glūdėjime, prisirišime prie tam tikro kraštovaizdžio, girios, kurioje radosi, kuri ir yra amžino žalumo gamtinė apraiška.

Lietuva tebėra maža ir amžinai žalia sala, į kurią jau plūsta pa­saulio negandų vandenys, bet ji vis dar stebuklingai laikosi, švari ir nesutepta. Pažintis su ja, su senuoju Indoeuropos idealu gali atkurti Europos bendrijos vardą, įnešdama į ją brahmaniškąjį sandą. Lietuvos nebuvo pasigesta, kai ji tapo išbraukta iš Europos žemėlapio. Bet esu tikras, kad gyvas yra jausmas, jog Europai kažko trūksta – kaip žmogui, gyvenančiam gerovės gyvenimą, trūksta kažko, ko jis nusakyti negali, nes tai yra ne pavidalo, bet esmės ilgesys. Lietuva turi daug šitos esmės.

Esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esint esmėje, susivokti sunku. Esmės žmogui būtina pasivaikščioti, būtina kiek išeiti iš savęs – nors viena koja. Bet tik tam, kad vėl sugrįžtum atgal, tačiau jau su pilna sąmone, prabudęs, „sąmonės šviesoj“, anot Vydūno. Atskirų mūsų mąstytojų likimas, jų intelektualinės kelionės šitai patvirtina. Štai Vydūnas iki 40-ies beveik nerašė, bet užsiėmė savęs pažinimu – per ligą, per saviauklą, per senolių atmintį. Jei reikėtų sudaryti sąrašą vertybių, labiausiai nuvertėjusių per nepriklausomybės dvidešimtmetį, pirmoje vietoje turbūt reikėtų įrašyti garbę. Kitos tradicinės lietuviškos vertybės, tokios kaip darbštumas, gerumas, taip pat svetingumas, mielaširdystė ir pan. šiaip ne taip išliko, nors ir smarkiai apardytos svetimų vėjų, sujauktos vidinės sumaišties.

Baltų žmogaus savimonę lemia doros samprata. Tai vienas iš neišverčiamų į kitas kalbas, taigi esminių žodžių. Dora lietuviui yra daugiau nei moralinė vertybė. Dora yra dieviškosios rodõs, dieviškojo įsakmaus gėrio įspaudas žmoguje. Šitai per pasąmonę – omenį – atsispindi net ir pačioje kalboje kaip invertas, pervarta (dor-a / rod-a).

Žodis drova yra mįslingas. Tai vienas iš mūsų senosios etinės kultūros raktažodžių, jos subtilumo paliudijimas. Drovus žmogus yra trapus, lengvai pažeidžiamos prigimties, neatsparus agresyviai aplinkai, nes išlaikęs vidinę, rojinę švarą. Drova, drovos aura yra tai, kas saugo mūsų vidinę kul­tūrą nematomu šarvu, panašiai kaip paslaptingasis ozonas mūsų žemės rutulį. Ją sunaikinus, moralinė gija žūva.

Baltų kultūra, būdama giliai motiniška, matricentrinė, pavartojant jau priimtą kultūros filosofijoje terminiją, buvo intensyvinio pobūdžio, tuo ją priešpriešinant ekstensyvinio tipo kultūroms. Tačiau šis dualistinis modelis, priimtas Vakaruose, kaip ir kiti, pagrįsti materialinės gamybos santykiais (matriarchatas – patriarchatas), mąstymo struktūra (loginis – aloginis) ar saviraiškos pobūdžiu (oralinė – vizualinė), nepakankamai atspindi dvasinės kultūros sritį ir, baltų kultūros atveju norint ką nors paaiškinti, dažnai yra bejėgis. Tokiai savitai ir giliai archajinei kultūrai, kaip mūsų, pažinti yra būtinas savas požiūris ne tik į ją pačią, bet ir apskritai į kultūros istoriją.

Tautos mentalitetas arba savimonė yra tai, kas tautą daro tauta, kas yra tautiškumo esmė. Siūloma raktu į lietuviškojo mentaliteto slėpinį laikyti tą neginčijamą faktą, kad jame vyrauja moteriškasis, matricentrinis pradas. Netgi galima sakyti, vyrauja kraštutinai. Vyriškasis pradas apsireiškia protarpiais, vėl užleisdamas vietą moteriškajam. Paprastai šie pliūpsniai sutampa su istorinėmis – socialinėmis audromis ir yra tarsi atsakas į iššūkį. Lietuviškajam mentalitetui labai svarbi yra katalikybės įtaka. Tačiau klaidinga būtų tvirtinti, kad vien katalikybė suformavo mūsų savimonę. Atvirkščiai, baltiškoji kultūra, savo esme etinė, buvo palanki dirva katalikybei, vėliau savo ruožtu stiprinusiai joje moteriškąjį pradą. Taigi lietuviškąją savimonę galima apibūdinti kaip lyrinę–romantinę, stipriai etiškai įsipareigojusią, moterišką–motinišką, bet su kartkartėmis pasireiškiančiu vyriškuoju pradu, ramiais laikotarpiais kiek užgožtu ir prislopintu. Lietuviškasis vyras yra greičiau rūpintojėlis nei karys, tiksliau sakant, kariu (vyčiu, leičiu) jis tampa aplinkybių, būtinybės verčiamas.

Garbę ištiko visiškas žlugimas. Įspūdis toks, kad šita sąvoka – išnykusi, šitas žodis – nebeatpažįstamas, nieko nesakantis, net gėdingas, tarsi mūsų žodyne jo išvis nebuvo. Kas, pavyzdžiui, ilgai nemąstydamas ir negudraudamas galėtų įvardyti kokį nors viešai žinomą garbingą poelgį? Apgintą garbę? Ne teismuose, žinoma...

Kas yra garbė? Tai viena iš prigimtinių ir esminių žmogaus vertybių, viena iš tų, kurios žmogų padarė žmogumi. Išgryninta dar antikiniais laikais, ypač senovės Romos filosofų, vėliau smarkiai įtakota krikščionybės, nes Kristaus mokymas, vienu metu ir skelbdamas nusižeminimo vertybę, ir neneigdamas garbės, keistu, neįmanomu, „nelinijiniu“ būdu įgilino ir nuskaidrino šitą sąvoką, apvalydamas ją nuo išdidumo ir puikybės apnašų.

Apvylė ne valdžia, nes dėl jos neturėjau iliuzijų. Galėčiau labiau nei kitas kritikuoti valdžią, nes daugiau žinau, bet sakau – dauguma jų yra sąžiningi žmonės. Esame vidutinė valstybė – nei blogesnė, nei geresnė už daugelį, kalbant apie ekonomiką, kur stebuklų nebūna. Turime tik vieną ligą, kuri kitur gal nėra taip giliai įsisėtrijusi – tai kultūros ir moralės nuosmukis. Arba, tiksliau, pirma moralės, o todėl ir kultūros. Bet valdžia čia niekuo dėta. Kultūra serga melu, kuriuo anuomet buvo susargdinta per jėgą, prievarta, bet kultūros žmonės ir dabar tebemeluoja, tik kitaip.

Mes norime laisvę atgauti, tačiau ar nuo to pradedame, nuo ko reikėtų, – vaduotis visų pirma iš savo nuodėmių? Kitaip mūsų laisvės kova kryps į nuogą politinę. Jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes lai­kyti pirm visko; vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia nukreipti dėmesį nuo pagrindinio priešo – mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse – ir atsisukti prieš žmones – ateistus, okupantus, kitataučius, kitaminčius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininką perkeisti, leisti jam išsi­gelbėti atgailos būdu, bet – nugalėti, paminti, kaip tai darė kryžiuo­čiai su mūsų protėviais. Mūsų laisvė tuomet virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka; kova dėl laisvės virs kova dėl valdžios.

Mahatma Gandhis yra pasakęs: „Jei aš sugebėčiau išmokyti pasaulį naudoti dvasios jėgą, – kuri yra ne kas kita kaip meilė, – vietoj fizinės jėgos, aš žinau, kad Indija sugebėtų viena pasiprie­šinti visam pasauliui.“ Prisiminkime Maceiną: „Jei kada nors bus mums lemta tarti pasauliui savą lietuvišką žodį, tai jį mes tarsime vidinės dvasinės kultūros srityje.“

Kalbant apie baltų kultūros ypatumus, reikia atsiriboti nuo paviršutinio ir parapinio gyrimosi savim, kurio ne­trūko mūsų kultūros atsigavimo laikotarpiu ir kurį galima suprasti ir pateisinti kaip savikompensaciją už visus lietuviškos sielos pa­tirtus pažeminimus. Kaip tauta nesame nei doresni, nei nedoresni už kitus, – tautos dorybingumas neišmatuojamas ir todėl nesvarstytinas. Atvirkščiai, gal esame daugiau už kitus praradę šitoje srityje, nes daugiau kraičio skrynioje turėjome. Empirinė dalyko pusė nemaišytina su kultūros dvasia – būtent apie ją, kultūros dva­sią, tautos sielą čia kalbame, o ne apie jos padarytas nuodėmes.

Kodėl mes, sėsliausia Indoeuropos gentis, gimusi ten, kur gyvename, virtome migruojančia į nebūtį liaudimi, rudeniniais paukščiais, liūdnais klyksmais palydimais į padangės tolius?.. Butšaknis reiškia ne tik paveldėtoją, bet ir būtuvės sargą, atsakingą už jos išlikimą, kitiems šeimos/kiemo/kaimo nariams išsivaikščiojant pasviečiais. Butšaknis, butsargis privalo žūtbūt likti, saugoti protėvių dvasią, ne tik buitį, namus. Jis yra sargas amžinų vertybių, jis vertikaliai surištas su žeme, su gimtine, jos buitim ir būtim, jis yra tas, kurio šaknis yra giliausia, tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Kai, užėjus sumaiščiai, silpsta genties ryšis su būtuve, jis privalo atlaikyti negandas ir nepalikti sargvietės. Gentis yra gyva butsargių dėka, gyva, kol jų yra. Ir čia nieko nereiškia skaičiai arba tai, kas vadinama demografija, nes yra kai kas svarbesnio – tai tęstinumas.

Kaip būti mūsų tautai, kai senka laisvės proveržio energija, kai grėsmingai siaurėja kieti pragmatizmo krantai, o laisvės energijos likučiai seklėjančiame dugne verda ir išsigimsta, maitindami nebe dangų, bet pragarą, nebe didžiąją tvarką, bet chaosą ir anar­chiją, augindami naują stribų ir buožių kartą? Kaip išmokti ne būti jaunam, o tapti, esėti jaunume, amži­nume? Kaip išmokti vitalinę, todėl mirtingą, baigtinę laisvės energiją paversti amžinąja Šventosios Dvasios emanacija, grynąja energija, energija iš nieko, energija iš Dievo? Kaip atstatyti tikrąją Nepriklausomybę, nepriklausomybę nuo mirties? Kaip padaryti Lietuvą nemirtingą? Tai – Lietuvos šviesiųjų žmonių uždaviniai. Tai – mūsų rūpes­tis dabar. Vienintelis vertas.

Nereikia ieškoti galutinių atsakymų – jų nėra, nes gyvenimas yra nuolatinė klausa, tikintis išgirsti amžinybės šnaresius. Daug svarbiau už atsakymus buvo noras įrodyti, kad laisvai mąstyti ir kurti galima bet kokiomis sąlygomis, net ir nelaisvėje, kad ir kokia ji būtų – politinė, konjunktūrinė ar pinigų nelaisvė.

Yra kita Lietuva, vydijos pasaulis, Lietuva alternatyvioji, ne priešpriešinanti save Lietuvos Respublikai, bet glūdinti joje kaip įsčios – taip, kaip formoje slypi esmė. Išties, yra, buvo ir turbūt turi būti dvi Lietuvos. Nereikia jų priešpriešinti, jos abi reikalingos viena kitai. Viena yra Lietuvos valstybė, tautos namai, taip sunkiai renčiami ir niekaip neužbaigiami bei nusiaubiami ar išduodami. Kita, mažąja raide, – tai tų namų dvasia, jų esamybė. Ji privalo išlikti, nes tik jos dėka iškilo valstybės rūmas, tik jos dėka juose nėra šalta ir nyku. Tesugyvena jos. Anoji, bažnytkaimių ir ramuvų lietuva turi išlikti, nes ji yra esmės saugotoja, jos talpykla. Tai, kas išlieka, kas amžinai žalia – tai Lietuva, aistijà. Būdama esmės sergėtoja, toji lietuva pratęsia save, persilieja per visus karus ir praradimus, formos katastrofas, gaivindama istorinių formų šukes savo rasa, įkvėpdama vėl joms gyvybę.

***

Būti lietuviu yra daugiau nei kalbėti lietuviškai, gyventi Lietuvoje ar būti patriotu. Savo gyvenimu aukštinti lietuviškumą, – toks buvo Vydūno jau vaikystėje priimtas apsisprendimas, taip gyveno ir Algirdas Patackas, kuriam būti lietuviu visų pirma reiškė būti doru ir garbingu žmogumi.

Gilioji lietuviškumo šaknis yra gyvosios esmės ir visa vienijančio žmoniškumo nuolatinė pajauta. Tai amžinas dvasios jaunumas (ne jaunystė), tarsi žaliavimas rūtos, o pasak Oskaro Milašiaus, nežinoti prabangos liūdnos – subręsti.  Bet tai ir yra glūdinti arba butšaknių Lietuva, apie kurią kalbėjo Vaižgantas.

Velionis sielojosi, kad mažai yra jo pasekėjų ir mokinių. Visų pirma tai rodo idėjų ir mokymo kokybę. Sunku tikėtis daug pasekėjų, kai ne tik skelbi kasdienybę pranokstančias idėjas, bet ir pats jomis gyveni. Regis, A. Patacko mokinių yra, ir ne taip jau mažai. Tačiau jie nesireklamuoja, jų nesimato, jie nesistengia kuo nors ypatingesniu išsiskirti ar apsireikšti, bet gyvena budinčio butšaknio gyvenimą.

Ar reikia burtis? Ir taip, ir ne. Kas jaučia tokį poreikį, vienaip ar kitaip atsiliepkite į Algirdo Patacko kvietimą į kitą Lietuvą, kurį, tam tikra prasme, galima laikyti jo testamentu. Burtis į glūdinčios Lietuvos atskirus „kaimus“ ar „saleles“. Vydijos Lietuvos, kuri esti šalia biurokratų, valdininkų, partijų ir vartotojų Lietuvos.

„Tebūnie Vydija vadovu į vydijos pasaulį, į vidinę žmogaus visatą, esančią kiekviename mūsų“ (Algirdas Patackas, 1991).

           Rasa Ambraziejienė

          Jūris Ambraziejus

          Gintvilė Giedraitienė

          Vanda Juknaitė

          Olga Kazlienė

          Marija Liugienė

          Jonas Misevičius

          Petras Plumpa

          Elena-Aldona Puišytė

          Donatas Stakišaitis

          Eglė Vindašienė

          Jonas Zajančkauskas

         Algimantas Zolubas

         Aleksandras Žarskus

         Albina Žiupsnytė

Pasirašė keli bendraminčiai, pritariantys čia cituojamoms Algirdo idėjoms. Tikriausiai yra ir daugiau norinčių prisijungti. Rašykite vydija@vydija.lt