Bernadeta Vosyliūtė

 

 

MALDOS GIJOS LIETUVAI



Lietuva, tikime, kad Viešpats, prieš tūkstantį metų pradėjęs
evangelijos darbą tavyje, tikrai jį atbaigs.
Jis nori tai padaryti su mūsų pagalba.
 



Tėvynaini, pagelbėk savo Tėvynei dabar,
neleisk jai pražūti,
kad ji sustiprėjusi galėtų padėti tavo ainiams,
kai tavęs čia jau nebebus.
Tu tikrai gali tai padaryti,
nesvarbu, kur esi šiuo metu, -
Tėvynėje ar fiziškai toli nuo jos.
Silpni jaučiamės, kol esame pavieniui...

Vaikystėje dažnas girdėjome pasakojimą apie tėvą, atnešusį sūnums virbų šluotą ir prašiusį ją perlaužti. Kai sūnums nepavyko to padaryti, jis pasiūlė šluotą išrišti, - o atskirus virbus ir mažas vaikas lengvai sulaužo...
Prieš daugelį metų, kopdama į kalnus, patyriau, kad slystančiame žvirgžde kyšantys žolių kupstai, už jų prisilaikant, padeda pakilti gana stačiu šlaitu į didelį aukštį, atlaikydami suaugusio žmogaus svorį, nors puikiai žinome atskiros žolės trapumą...
Jei savąjį rūpestį sprendžiame, nors ir melsdamiesi, atsietai nuo kitų žmonių rūpesčių, rezultatas dažnai toks, lyg savąją malką bandytume uždegti savąja skiedrele. Kai visų rūpesčius it malkas sukrausime į didelį bendrą laužą ir visų maldas, it skiedreles, suvienysime, tikrai yra viltis išvysti bendrai įsiliepsnojusiame lauže sudegančius mūsų visų sopulius.
Ir prieš Savąją kančią Jėzus meldė Tėvą labiausiai Jam rūpėjusio dalyko –  kad mes, Jo išpažinėjai, būtume viena. Mūsų Tėvynės vyriausias ganytojas, kardinolas Juozas Audrys Bačkis, kalbėdamas Baltijos kelio 20-mečio minėjime Seime, vaizdžiai yra išsireiškęs, kad mes „susikibome rankomis, bet širdys liko atšiaurios viena kitai“. Tad ar ne laikas susivienyti širdimis? Mes patys pripažįstame savosios tautos susiskaldymą. Bet labai svarbu, kad tame žinojime neįstrigtume. Viename pamoksle kunigas taikliai įvardijo, kad klysti – žmogiška, įstrigti klydime – šėtoniška, lipti iš klydimo – dieviška. Įvardiję tautos ligą, nesustokime. Šv. Raštas mus moko, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Ieškokime, gal yra galimybė ją panaudoti kaip trąšą mūsų pačių auginimui, mūsų džiaugsmui. B. Makena (Briege Mc.Kenna), turinti didelę maldos užtarėjos dovaną, savo knygoje „Stebuklai tikrai vyksta“ aprašo istoriją, kai pas ją ateina didelės šeimos atstovai prašydami maldos dėl jų mažiausiojo vaikelio, susirgusio sunkia liga. Autorė pasakoja, kad ji susikaupusi viduje suvokė, jog tai ne jos darbas, ir sako: „Čia kitas uždavinys. Viešpats nori, kad jūsų šeima už jį melstųsi“. Ta šeima – dideli ir maži – pakluso. Vaikelis pasveiko. O šeima pajuto bendros maldos atnešamą palaimą ir maldoje liko ir toliau.
Dėl esamos padėties Lietuvoje, kažkas iš jos traukiasi, kažkas pyksta, keikiasi, kažkas liūdi ir baiminasi, kažkas tikisi Viešpaties stebuklo. Kanos vestuvių pavyzdys, Jėzui žmones prašant pripildyti indus vandens, atskleidžia, kad prieš stebuklą dovanodamas, Viešpats prašo žmonių padaryti tai, ką jie tikrai dar gali atlikti patys. Visa širdimi tikiu, kad ir Viešpats tikrai kenčia dėl mūsų Lietuvos stovio, visa širdimi tikiu, kad Jis gali mūsų Tėvynėje padėtį atnaujinti, pakeisti. Bet, leisdamas, kad ši padėtis mūsų Tėvynėje būtų, pirmiausia Jis trokšta mūsų širdžių Sau. O Jam priklausyti galėsime tik tada, kai Jo pavyzdžiu pro savąją kančią panorėsime, pasiryšime, pasistengsime įžvelgti ir kitų skausmus bei užsidegsime noru su Viešpaties pagalba jiems taip pat padėti.

A. a. jėzuitas tėvelis Leonardas Jagminas mėgo sakyti; „Malonė eina. Jei ją priimsime, tapsime malonės pernešiotojais. Mes laisvi rinktis.“
Kol turime savą malką – savą rūpestį ir savą skiedrą – savą maldą, skiedrą sudeginam, malka neužsidega. Kol meldžiamės tik už savą rūpestį, jis nesisprendžia. Viešpats ir leidžia patirti mums rūpesčius, norėdamas praplėsti mūsų širdis, kviesdamas vienytis Jo meilėje. Tai tampa realu, kai vienijamės maldoje. Viešpaties Dvasia kviečia kurti bendrą laužą, susivienijus maldoje, nepaliekant plyšio laike. Kai įsipareigosime konkrečiai valandai savaitėje, – tą valandą Viešpats tikrai mūsų jau lauks.

Galimybė ir tikimybė, -
maldos gijos už Lietuvą,
nepertraukiamos laike,
lygiagrečios erdvėje,
prašant visiems Lietuvos žmonėms, –
o ypač tiems,
kuriuos pirmiausia nori paliesti Viešpaties Dvasia, –
atsivertimo malonės ir suvokimo,
kad laikas, nuoširdžiai praleistas su Viešpačiu,
yra neįkainojama dovana ne tik mums patiems,
bet ir mūsų artimiesiems, mūsų tautai

Įvardiję tautos ligą, ieškokime priešnuodžių.
Įvardiję tautos ligą, ieškokime jai vaistų
Įvardiję tautos ligą, ieškokime būdų kaip iš jos išgyti
Įvardiję tautos apsinuodijimą, ieškokime priešnuodžių.
Įvardiję tautos ligą, nesustokime. Šv. Raštas mus moko, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Ieškokime, gal yra galimybė ją panaudoti kaip trąšą mūsų pačių auginimui.

Pamąstykime, ar nepajėgtume apjuosti, apipinti Lietuvos maldos gijomis, nepertraukiamomis laike, lygiagrečiomis erdvėje? Ar neišlietų tomis gijomis Viešpats į mūsų širdis taip reikalingos mūsų Tėvynei Savosios Meilės?
Į daugelio tautiečių pasakymus, – kad mes neturime meilės vieni kitiems, kad mums sunku vienytis, – labai norisi atsakyti a. a. kunigo jėzuito Leonardo Jagmino žodžiais: „Devintuoju ir dešimtuoju Dievo įsakymais mes realiai matomu pavidalu kitiems niekuo lyg nenusikalstame, bet mūsų netinkamos mintys, netinkami troškimai jau yra nuodėmė. Lygiai taip, nors realios meilės kitiems ir nejaučiame, bet, jei už mus kentėjusio, už mus numirusio Jėzaus pageidavimu auginsime savyje troškimą su Jo pagalba išmokti kitus mylėti, ar nebus labai panašu į tai, kad mes jau juos mylėsime?“.
Šis budėjimas maldoje pramatytas namų sąlygoms, bet, jei ištiktų būtinybė prisiimtą valandą būti kelyje ar kitoje vietoje, te nebūna tai kliūtimi maldos atsisakyti. Sužinojus kiek iš anksto apie būsimą poreikį toje valandoje kažką kita ypatinga veikti, tiktų pagal galimybes rasti tai valandai kitą žmogų iš savų artimųjų ar kitų valandų budėtojų. Tačiau, numatydami, kad kiekviena gija, sudaryta iš gyvų, pažeidžiamų žmonių pastangų, bet kada gali tai vienur, tai kitur nutrūkti, jaučiame vidinį paraginimą maldos gijų surinkti kuo daugiau. Sudarant budėjimo maldoje grafikus, stengiamės prisitaikyti prie kiekvienam priimtinų sąlygų:
* Nuolat besimeldžiantys – gali likti savo maldos laike, tą laiką atžymėdami atitinkamuose pateikiamos lentelės langeliuose.
* Šeimų žmonės, labai užimtieji – pabuvimui su Viešpačiu vienumoje, šeimoje ar draugų rate teužsirašo pirmi, pasirinkdami sau įmanomą valandą savaitėje.
* Vaikai, jaunimas – išgyventų didelį vienybės džiaugsmą, pasidalindami po valandą savaitėje dienos metu (gal net pasidaliję su draugu po pusvalandį ar su keliais draugais dar po mažiau).
* Jei pajėgtume sergančius, kenčiančius žmones pakviesti savąją kančią aukoti, ją jungti su Viešpaties kančia, juos į maldą pagal galimybes įtraukdami, gal jiems primindami, gal padėdami kartu pasimelsti, mūsų pastangos pradžiugintų dangų.
* Jei vyresnieji, griežtai nebeįrėminti būtinose veiklose ir turintys galimybę miegui paskirti kažkiek dienos meto, pasidalintų likusias paros valandas, susidarytų bendra suvienyta nepertraukiama tėvynainių buvimo su Viešpačiu gija.
* Lengva nulaužti vieną virbą, lengva nutraukti vieną giją. Daug virbų sudaro neperlaužiamą šluotą. Ar daug nepertraukiamos maldos gijų nesudarytų nenutraukiamo, panašaus į tvirtą lyną ryšio su Viešpačiu, sudarančio tikimybę ištraukti Lietuvą iš Priešo spąstų?

Jei kieno širdis užsidegs, prisiminkime, kad tik Viešpaties Dvasia pajėgi pažadinti kitų širdis. Dėkokime Jai ir ryžkimės, – kas įsijungti valandai savaitėje, kas valandai dienoje, o kas gal ir kitų žmonių sutelkimui. Tuos, kurie idėjai pritaria, bet nedrįsta tiesiogiai įsipareigoti konkrečiam laikui, labai kviečiame palaikyti išdrįsusiuosius, meldžiant jiems ištvermės malonės.

Petrašiūnų Vincento Pauliečio parapija [Kaune, – red.] šią praktiką jau pradėjo. Jau turime džiugių liudijimų iš tų valandų, kai pasiryžtame Viešpatį pastatyti į pirmąją vietą, kai iš Jo perspektyvos pabandome pamatyti tautos, o tuo pačiu ir savo stovį ir prisiimame už tai atsakomybę. Į savas, kiekvienam asmenines maldas įtraukiame šiais metais gimusį maldavimą:
Viešpatie, pasigailėk mūsų protėvių, prieš tūkstantį metų atmetusių Evangelinę žinią. Pasigailėk visų Lietuvos žmonių net iki dabar nepajėgiančių širdimis priimti Tavosios perkeičiančios meilės.

Su didele viltimi, kad tautoje, Tėvynėje dar yra trokštančių jai padėti ir besistengiančių pagal savas galimybes padaryti visa, ką pajusime ateinant ir raginant iš Aukščiausiojo Dvasios...

 

Tel. 867569932


 

Kiti tekstai

Į puslapį VYDIJA