Aleksandras Žarskus

ILGOS LAISVĖS PAMOKOS

Kiekvienos tiesos pradžia yra Dievuje.
 Kai ji pasireiškia per žmogų, tai nereiškia,
 kad ji kyla iš žmogaus, bet žmogus yra tokio
 skaistumo, kad tiesa gali pasireikšti per jį.
B. Paskalis

1. Senoji pasaulėvoka ir dekoherencija

Tyrinėjant ir gilinantis į senuosius papročius iškilo du tarpusavyje susiję klausimai:
1. Kokiu būdu ar iš kur atsirado papročiai, kuriuose slypi tokia svaiginanti dorinė gelmė?
2. Kodėl senieji papročiai palaipsniui prarado savo gelmę ir pamažu visai išnyko?

Ypač rūpėjo rasti atsakymą į pirmąjį klausimą. Juk tai, ką atradome studijuodami senuosius papročius, griovė vyraujančią šiuolaikinę mokslinę pasaulėžiūrą, evoliucijos teoriją, – kad viskas vystosi nuo paprasto, nuo primityvaus į sudėtingumą, į vis aukštyn kylantį progresą, o ten, senovėje galėjo būti tik kažkas labai primityvaus. Tuo tarpu atradimai, padaryti be išankstinių įsitikinimų studijuojant senuosius papročius, rodė priešingai, – kad šviesa yra pradžioje, ir kuo arčiau naujųjų bei moderniųjų laikų, tuo daugiau tamsos, pasimetimo ir destrukcijos.
Senųjų papročių irimas, jų destrukcija pastebėta ir aprašyta visuose virsmuose, yra tokia akivaizdi, jog ji atrodė savaime suprantama. Klausimas, ar senųjų papročių lėkštėjimas prieštarauja evoliucijos teorijai, netgi nebuvo keltas. Tik nuolat kirbėjo mintis: kaip ir kokiu būdu senieji papročiai atsirado? Ir tik dabar pilnai suvokėme, kad atradimai, surašyti Virsmų knygoje, prieštarauja vyraujančiai pasaulėžiūrai.
Virsmų knygoje išdėstyta teorija yra paremta surinkta tautosakine medžiaga. Tačiau, kad būtų galima atsakyti į pirmąjį klausimą, kažko trūko. Evoliucijos – progreso teorija taip pat yra pagrįsta faktais ir gana akivaizdi. Tad kuri iš jų teisinga? O gal jos, kaip forma ir esmė, apie kurių santykį daug rašyta Virsmų knygoje, tarpusavyje sąveikaudamos nuolat viena kitą papildo?
Istorijos ratas sukasi vis greičiau. Esame liudininkai didžiulių pasikeitimų, įvykusių mūsų gyvenime per pastaruosius 50 metų. Akivaizdus yra mokslinis-techninis žmonijos progresas, t. y. pasiekimai formos srityje, tačiau ne mažiau akivaizdūs yra praradimai esmės, kitaip sakant, doros ir religijos srityse.
Atrandame prarasdami. Laimime pralaimėdami. Progresuojame regresuodami. Vystydamiesi, individualėdami išsivienijame. Atsiskirdami susijungiame. Vienydamiesi išsiskiriame. Tačiau palyginti mūsų laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir praradimus yra sunku, nes tai labai skirtingi dalykai, kurie matuojami nesulyginamais matais. Argi galima lyginti formą su esme?
Evoliucijos teorijai priešinga kryptis akivaizdžiai matoma ir kitose žmogaus veiklos srityse, ypač mene bei religijoje. Tai, kas religijoje vadinama sekuliarizacija arba pasaulėjimu, yra tas pats destruktyvus vyksmas, pasireiškiantis ne tik religijoje, bet visose žmogaus veiklos srityse. Virsmų knygoje jis parodytas kaip faktas ir aprašytas iliustruojant konkrečiais papročių seklėjimo pavyzdžiais. Nesigilinant į jo šaknis ir atsiradimą, šis vyksmas atrodo kaip natūralus, savaiminis nutolimas nuo ištakų, vis stiprėjant, individualėjant asmenybei. Tuo pačiu vis daugėja formos apraiškų, kurios vis labiau pridengia nenumaldomai „nutolstančią“ esmę.
Virsmų knygoje aprašytas papročių seklėjimas aiškinamas per esmės ir formos sąveiką. Tačiau tai tėra teoriniai pasvarstymai, kuriems trūksta įrodymų ar pagrindimo, vadinamų moksliniais. Jų ieškosime pasaulėžiūrą formuojančiame moksle – fizikoje.
Per paskutiniuosius du dešimtmečius kvantinė fizika tarsi iš naujo gimė, o joje įvykę pasikeitimai Virsmų knygoje aprašytąją esmės ir formos sąveiką bei papročių seklėjimą įgalina pagrįsti rimtai ir moksliškai. Beveik šimto metų prireikė, kol fizikai išdrįso priimti kvantinės teorijos teiginius. Prisiminkime, kad prireikė 200 metų, kol N. Koperniko atrastasis heliocentrinis pasaulio modelis (saulė yra pasaulio centras) buvo pripažintas. Geocentrinis modelis (žemė yra pasaulio centras) yra akivaizdesnis. Taip ir dabar: klasikinė fizika yra akivaizdesnė už kvantinę.
Padėtis pasikeitė tik visai neseniai, kai eksperimentai patvirtino neįprastų būsenų egzistavimą ir mokslininkai šias neįprastas būsenas, – supainiotas, neatskiriamas, superpozicines, o sakant Virsmų knygos sąvokomis – esmines, – pradėjo taikyti techninėje įrangoje. Nebėra prasmės ginčytis, egzistuoja neatskiriamos būsenos ar ne, kuomet jos jau veikia techniniuose įrenginiuose, o jų savybės visiškai atitinka tas, kurias nurodo kvantinė teorija.
Reikia pastebėti, kad sąvoka kvantinis dažnai tik trukdo giliau suvokti kvantinę teoriją. Sąvoką kvantas įvedė M. Plankas (Max Planck), kuris teigė, kad perėjimai tarp tam tikrų būsenų vyksta ne tolygiai, bet porcijomis arba energijos kvantais. Šiuolaikinė kvantinė teorija kalba ne tik apie energinės apykaitos diskretiškumą ar bangos-dalelės dualizmą. Dabar kvantinė teorija tyrinėja ryšius tarp dalies ir visumos, energijos ir informacijos apykaitą bei perėjimus (virsmus) iš kvantinio arba neišreikštojo, nematomojo pasaulio į klasikinį arba išreikštąjį, regimąjį pasaulį ir atvirkščiai.
Šiuolaikinė kvantinė teorija teigia, kad materija, t. y. medžiaga ir žinomi fiziniai laukai nėra pasaulio pagrindas, o sudaro tik labai nedidelę dalį visuminės kvantinės tikrovės. Ji naudoja dar negirdėtas ir iš pradžių sunkiai suprantamas sąvokas. Ji teigia, kad egzistuoja tokios būsenos, kurios neturi jokių atitikmenų klasikiniame erdvės ir laiko pasaulyje, ir todėl jos negali būti suprastos ir aprašytos klasikinės fizikos rėmuose. Klasikinės fizikos požiūriu, tai ypatingos būsenos su „viršgamtinėmis“ savybėmis ir galimybėmis.
Šios „viršgamtinės“, mistinės arba magiškos būsenos pavadintos entangled states, pažodžiui išvertus – supainiotos būsenos. Lietuviškai galima sakyti ir taip: vieningosios ar vienovės būsenos, t. y. jos tiek supainiotos, kad viskas tampa nebeatskiriama, tarsi viẽna. Ši būsena maždaug atitinka tai, kas Virsmų knygoje buvo vadinta esà arba esmė.
Kvantinio supainiojimo arba vienovės būsenos – tai ne teorinė abstrakcija, kurią sugalvojo teoretikai, bet objektyvus mus supančios tikrovės faktas. Šios „fantastinės“ galimybės jau yra pritaikytos techninėje įrangoje ir veikia praktiškai. Pavyzdžiui, firma „MagiQ“ (http://www.magiqtech.com) gamina kvantines kriptografines sistemas, kuriose naudojama kvantinio supainiojimo būsena, visiškai apsauganti ryšius nuo bet kokio pasiklausymo.
Paprastai ši būsena nusakoma taip: kvantinis supainiojimas – tai sudėtingos sistemos būsena, kurios negalima suskirstyti į visiškai savarankiškas, nepriklausomas dalis. Ši būsena dar vadinama neseparacinė, t. y. neatskiriama. Dalinis kvantinio supainiojimo būsenos variantas yra superpozicinės būsenos.
Su kvantinio supainiojimo būsena neatsiejamai susieta dekoherencijos sąvoka. Dekoherencija (lot. de + cohaerentia = iš + ‚susijęs‘, ‚esąs ankštame sąryšyje‘) – tai procesas, kai sistemai sąveikaujant su aplinka pažeidžiama kvantinio supainiojimo ar superpozicinė būsena. Dekoherencijos metu mažėja kvantinis supainiojimas, išyra visiška vienovė ir išnyksta harmonija, kuri buvo maksimaliai supainiotoje būsenoje. To pasėkoje sistemos dalys pradeda atsiskirinėti viena nuo kitos iki visiškos nepriklausomybės. Tuo pačiu atskiros dalys lokalizuojasi, t. y. įsivietina, įsierdvina, kitaip sakant, kiekviena sistemos dalis įgyja atskirą, matomą formą ir tankų kūną.
Susiformavo atskira kvantinės teorijos šaka – dekoherencija. Knygos „Dekoherencija ir klasikinio pasaulio išraiška kvantinėje teorijoje“ autorių internetinėje svetainėje (http://www.decoherence.de) tarp kitų dalykų aiškinama, kodėl atrodo, kad makroskopinės sistemos pasižymi mums įprastomis klasikinėmis savybėmis; kodėl kai kurie objektai mums atrodo esą lokalizuoti erdvėje; kodėl fizikoje yra du prieštaringi aprašymo lygiai: klasikinis ir kvantinis; kad yra tik vienas, visoms fizinėms teorijoms pagrindinis skeletas – tai kvantinė teorija.
Materialus pasaulis, kuris anksčiau laikytas visa ko pagrindu, kvantinės teorijos požiūriu yra antrinis reiškinys kvantinėje Tikrovėje. Visas klasikinis pasaulis yra „panardintas“ aukštesniuose kvantinės tikrovės lygiuose. Kvantinės teorijos šviesoje atsiveria kvapą gniaužianti gelmė, visaapimanti vienovė ir nuostabus pasaulėdaros dėsnių grožis.
Rekoherencija – dar viena kvantinės teorijos sąvoka. Rekoherencija – tai atvirkštinis procesas dekoherencijai, kuris atstato kvantinį supainiojimą, vienovę tarp atskirų sistemos dalių.
Kvantinio supainiojimo matas, jo kitimas ir fiziniai procesai, silpninantys (dekoherencija) ar stiprinantys (rekoherencija) kvantinį supainiojimą, yra pagrindinės sistemos charakteristikos.
Mokslas buvo priverstas žengti psichologiškai sunkų žingsnį. Teko pereiti nuo įprastinės pusiau klasikinės kvantinės mechanikos, būtinai reikalaujančios klasikinio stebėtojo (matavimo prietaiso), prie grynai kvantinio suvokimo, kuriame nebeliko vietos klasikiniam požiūriui. Tai iš tiesų revoliucinis žingsnis.
To pasėkoje kvantinis požiūris į supančią tikrovę tapo savipakankama suderinta teorija, paremta vieningais bendrais principais, logiškai talpinanti savyje klasikinę fiziką, kaip dalinį kvantinio aprašymo atvejį.
Kvantinis supainiojimas arba vienovės būsena, dekoherencija ir rekoherencija – tai trys pagrindinės kvantinės teorijos sąvokos, kurios padės mus rasti atsakymą į pradžioje iškeltus klausimus.
Knygos „Kvantinė magija“ autorius S. Doroninas rašo: Kvantinei teorijai liko žengti dar vieną žingsnį, netgi ne teorinį, o grynai psichologinį: pakeisti terminologiją ir paprastesne kalba papasakoti apie rezultatus, tame tarpe ir apie dvigubą mus supančių objektų prigimtį: apie nelokalinę arba dvasinę, neregimąją, nesutvertąją, ir apie tankiąją arba medžiaginę, regimąją, sutvertąją. Apie tai, kad klasikinio arba regimojo pasaulio pagrindas yra nelokalinė kvantinė tikrovė, kuri yra belaikė, beerdvė ir nemateriali. [S. I. Doronin, Kvantovaja magija, Sankt-Peterburg, Izdatelskaja grupa „Vesj“, 2007]
Kalbant apie suprantamesnes sąvokas, eilinį kartą tenka pripažinti, jog jas galima ir prisiminti. Juk toks pasaulio vaizdas, kurį atskleidė kvantinė teorija, buvo iki įsigalint mokslinei pasaulėžiūrai. Galbūt reikia kai kurių naujų sąvokų, bet kol jų nėra, mes galime vartoti jau žinomas, su virsmu susijusias sąvokas.
Virsmų knygoje rašėme, kad virsmas turi daug vardų. Dekoherencija taipogi yra daugiavardė. Visų pirma – tai gimimas. Juk gimimas, kaip ir dekoherencija, yra perėjimas, virsmas iš neregimosios plotmės į regimąją. Tai, ką mes vadiname pasaulio sukūrimu, vystymusi, evoliucija ir vadinamasis progresas – taip pat yra dekoherencija. O asmeninė, individuali sąmonė, egoizmas, privati nuosavybė, prieraiši meilė ir kiti įvairūs prisirišimai yra dekoherencijos pasekmės.
Rekoherencija yra dekoherencijos priešybė, tai vienas nuo kito priklausantys reiškiniai. Rekoherencija taipogi turi daug vardų. Visų pirma tai, ką mes vadiname mirtimi, katastrofomis ar pasaulio pabaiga, – vienu žodžiu, visi tie procesai, kurie per daug išsivienijusius, „nutolusius“ grąžina į vienovės būseną. O egoizmo mažinimas, nusižeminimas, atsirišimas nuo šio pasaulio, turtų išdalijimas, artimųjų ir savęs atsižadėjimas ar savęs skaistinimas yra rekoherencija arba ėjimas dievop, į kvantinio supainiojimo arba vienovės būseną, apie kurią Jėzus yra sakęs: Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30).
Prisimename iš virsmo sąvokos, kad mirtis ir gimimas yra dvi neatskiriamos vieno ir to paties reiškinio pusės: gimti reiškia mirti, o mirti reiškia gimti. Lygiai taip ir dekoherencija bei rekoherencija yra vieno ir to paties reiškinio pusės. Dekoherencija reiškia rekoherencijos mažėjimą ir atvirkščiai. Tai visaapimantis dėsningumas, reiškiantis, kad viskas anksčiau ar vėliau išvirsta, pereina į savo priešybę. Tamsa virsta į šviesą, jaunas į seną, mirtis į gimimą, matomas į nematomą ir panašiai. Graikai šį dėsnį vadino enantiodromija – pažodžiui tai reiškia ‚bėgimas priešpriešiais‘.
Kvantinėje teorijoje jau yra įvestas kiekybinis dekoherencijos ir rekoherencijos matas. Jis svyruoja nuo vieneto iki nulio. Kvantinio supainiojimo – vienovės būsenoje rekoherencija yra vienetas, o dekoherencija lygi nuliui. Kvantinėje teorijoje tokia būsena, verčiant pažodžiui, vadinama švari, o lietuviškai – tai skaisti būsena. Tai būsena, į kurią veda visos religijos ir kuri, kalbant įprastomis sąvokomis, yra Dievo buveinė. Apaštalas Jonas savo laiške rašo: Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis (Dievas) yra skaistus (1Jn 3, 3). Todėl kvantinio supainiojimo arba superpozicinę būseną mes galime vadinti skaisčioji būsena arba skaistusis pasaulėdaros lygmuo.
Didėjant dekoherencijai randasi formos, pavidalai, atskiri objektai, erdvė, laikas..., trumpai sakant, randasi materialus regimasis pasaulis. Būtent randasi – senovine to žodžio prasme, – kai kas nors atsiranda tarsi iš nieko, pavyzdžiui, rasa, debesis, žolelė („Ant dirvų pradeda rastis žolelė“ [LKŽ]), gyvis („Tokis mažiukas veršiukas radõs“ [LKŽ]).
Dekoherencijai artėjant prie vieneto, o rekoherencijai prie nulio, formos, pavidalai tampa trapūs, ima senti, irti, sirgti. Prasideda atvirkštinis – rekoherencijos arba susivienijimo procesas, kurį mes dažniausiai vadiname mirtimi, žlugimu ar pasaulio pabaiga, o remdamiesi materialistine pasaulėžiūra laikome išnykimu.
Senovėje šis vyksmas nelaikytas išnykimu, bet tik perkeitimu. Toks šio reiškinio suvokimas bene geriausiai dar išliko kalboje, o ypač senesniuose žodžiuose.
Вечером занемог, утром переставился – „Vakare sunegalavo, o ryte persikeitė“. Переставляет Бог всех – и праведных, и грешных – „Perkeičia Dievas visus – ir teisiuosius, ir nuodėminguosius“. Tai sakiniai iš Vl. Dalio žodyno. Vietoj žodžio mirtis, kuris naudojamas šiandien, yra panaudotas veiksmažodis переставляет, переставился – ‚per(si)keitė‘, kuris Rusijos kaimuose vartotas dar XIX amžiuje.
Lietuvių kalboje senžodis novis reiškia mirtis. „Na, visoms musėms bus novis“. „Visaip tas peles novijam, o jų vis yr ir yr“ [LKŽ]. Latvių kalbos žodis nave taip pat reiškia mirtis, o sen. slavų kalboje žodžiai навь, навий, навей reiškia numirėlis.
Visų čia suminėtų žodžių priebalsių skeletas yra n-v. Tačiau kita žodžių, sudarytų iš to paties priebalsių skeleto, prasmė yra priešinga: navyna, naujyna, naujiena, naujas (v –> u), rus. новый, lot. novo, novus. Veiksmažodis novyti išlaikė abi visiškai priešingas reiškmes, tik viena jų – mirti, žudyti išliko lietuvių kalboje, o kita – naujinti – rusų kalboje. Vl. Dalio žodyne – новить reiškia  „naujinti“. Рой новить („Atnaujinti bičių spiečių“).
Dekoherencija – irimas, senėjimas, sirgimas, žlugimas pavirsta rekoherencija, t. y. atsinaujinimu, kaip ir mirtis pavirsta gimimu. Tai tiksliai išreiškia kalbinė formulė: mir-ti – rim-ti. „Tep ir nuvejo žmogus kaip ryto rasa“ [LKŽ]. Juk ne veltui sakoma, kad nuo mirties išgelbsti tik mirtis.

Žvaigždė prie grumsto – grūdas,
Po lietaus ištrūksta jo dvasia – gyvybė.
Ir kaip visų stebuklingiausias daiktas
Į mirtį atsispyręs ima augt. (Just. Marcinkevičius)

Mįslė: Tu būk ir supūk, o aš eisiu saulės pažiūrėti. (dygstantis grūdas).

Rėdos ratą galima papildyti įjungiant į jį visa ko Šaltinį – skaisčiąją arba nelokalinę kvantinę būseną, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta (žr. brėž.). Virš horizontalios linijos, skirinčios gimimo ir mirties virsmus, yra klasikinis erdvės ir laiko pasaulis, kuriame gyvename mes, o žemiau šios linijos prasideda subtilieji pasauliai. Arčiausiai šios linijos yra vėlių ir vaiduoklių pasaulis, kurio išsivienijimo laipsnis dar pakankamai didelis, kad esant tam tikroms sąlygoms jį matytume. Po jo seka kiti, vis mažėjančio išsivienijimo laipsnio, subtilieji pasauliai, kuriuos paprastai vadiname įvairaus lygio dangumis arba rojais. Ir visa tai iškyla iš pirminio Šaltinio – skaisčiosios būsenos. Nors tai neįmanoma pavaizduoti, bet pabandėme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad mastelis schemoje neišlaikytas. Viršutinė Rėdos rato dalis – medžiaginis pasaulis – užima beveik pusę brėžinio. Tuo tarpu jis yra tik labai nedidelė Visumos dalis.
Visą laiką jautėme, kad Kalėdų slėpinyje lieka kažkokia mįslė. Kalėdų virsmas yra tarsi svarbiausias, nes juo Rėdos Ratas prasideda ir pasibaigia. Sujungus Rėdos Ratą su skaisčiąja arba kvantinio supainiojimo būsena, pasitvirtino prielaida, kad Kalėdų virsmas iš tiesų yra pradžios ir pabaigos taškas. Paslaptingieji Kalėdų nakties įvykiai – vanduo virsta vynu, gyvuliai kalba žmonių kalba, atsiveria dangus – tapo suprantami kaip simbolinės priemonės, pasakojančios apie žmonių kalba neišreiškiamas skaisčiosios būsenos savybes, kai žemiausias Rėdos Rato taškas prisiliečia ar bent priartėja prie pirminio Šaltinio. Vandens virtimas vynu simboliškai išreiškia visos materijos ir visa kas yra perkeitimą į kitokią kokybę, o visažinojmo ir visa ko vienovės metafora yra suprantama tapusi gyvulių kalba. Ir visa tai, skirtingai nuo paparčio žiedo ieškojimo (Rasos virsme), kur reikalingos pastangos, įvyksta savaime, kaip natūrali duotybė, atėjus tam tikram laikui.

2. Sąmonės iš(si)vienijimas ir jos įvietinimas

Jau anksčiau buvau priėjęs išvados, kad žmogus yra lokalizuota sąmonė, kitaip sakant, įerdvinta arba įvietinta (local angl. ‚vietinis‘, ‚vieta‘) ir įlaikinta sąmonė.
Dekoherencijos sąvoka šitokį žmogaus apibrėžimą papildo ir išplečia. Galima sakyti, kad žmogus yra išvienyta, atskirta nuo visumos (dekoherentizuota) ir atskirame kūne patalpinta sąmonė.
Sąmonės (sielos) išvienijimas ir jos patalpinimas atskiroje vietoje – kūne aprašyti Šventajame Rašte, Pradžios knygoje: Viešpats padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 7).
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas – daug prieštaringų diskusijų sukelianti Šv. Rašto vieta. Pradžios knygos aiškinimas krikščionių tikėjime yra gana pažodinis ir pritaikytas atpirkimo teologijai. Geriausiai Raštą paaiškinti gali tie teologai, kuriems hebrajų kalba yra gimtoji. Jų aiškinimais mes ir pasinaudosime.
Apie sielos įvietinimą pasakyta: Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių (t. y. sukūrė indą, kuriame būtų galima įvietinti, lokalizuoti sielą). Toliau pasakyta: ir į šnerves įpūtė gyvybės kvėpavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Toks yra A. Rubšio vertimas. Protestantų teologas Alfredas Vėlius verčia taip: ir į noskyles įpūtė gyvosios dvasios, padarydamas žmogų gyva siela. Pravoslaviškame vertime skaitome: и вдунул в лице его дыхание жизни, и стал человек душею живою (ir įpūtė į jo veidą gyvybės kvėpavimą, ir tapo žmogus gyva siela). Vokiškame vertime randame: und blies ihm den Lebenshauch in die Nase. So wurde der Mensch lebendig (ir įpūtė jam gyvybės kvėpavimą į nosį. Taip žmogus tapo gyvas).
Vertimų įvairovės priežastis ta, kad hebrajų kalbos, kaip ir visų senųjų kalbų, žodžiai yra daugiaprasmiai. Šioje trumpoje Biblijos ištraukoje hebrajiškame tekste yra trys žodžiai, kuriuos vertėjai, kiekvienas pagal savo įžvalgą, verčia dvasia, siela, gyvybė, kvėpavimas arba vėjas. Tačiau šie žodžiai nėra sinonimai, hebrajams jie reiškia skirtingus sielos lygius – nešamah, ruach ir nefeš. Naudojant minėtas kvantinės fizikos sąvokas galima sakyti, kad šioje Rašto ištraukoje kalbama apie sielą, tačiau trijuose skirtinguose kvantinio supainiojimo laipsniuose.
Žydų rabinai šią Biblijos vietą aiškina naudodami tokį palyginimą: Žmogaus sukūrimas panašus į stiklo pūtimą. Stiklo pūtėjas (Dievas) pradeda nuo kvėpavimo (nešimah), kuris kaip vėjas (ruach) sklinda per pūtimo pypkę, kol sustoja (nefeš) suformuotame inde – žmoguje. Šiame palyginime išryškinau Biblijos originale pavartotus žodžius, kuriais išreikštas žmogaus sukūrimo slėpinys. Tačiau vien paprastas vertimas į kitas kalbas, be rabinų paaiškinimų, šio slėpinio neatskleidžia.
Knygoje „Zohar“ rašoma, kad nefeš yra susieta su ruach, ruach su nešamah, o nešamah su Šventuoju Vieninguoju Vieniu. Šios trys (nefeš, ruach, nešamah) sudaro grandinę, kuri žmogų sujungia su Dievu.
Aiškinimas, išplaukiantis iš hebrajų kalbos ypatybių, parodo, kaip šie skirtingo kvantinio supainiojimo, o paprasčiau sakant, skirtingai nuo Dievo „nutolę“ sielos lygiai (nefeš, ruach ir nešamah) atsispindi nagrinėjamoje Biblijos vietoje. Nešamah kyla iš tos pačios šaknies, kaip ir        nešimah, kas reiškia ‚kvėpavimas‘, o nagrinėjamu atveju tai yra Dievo kvėpavimas. Nefeš yra kilusi iš šaknies, reiškiančios ‚sustoti‘, ‚ilsėtis‘, todėl nurodo tą sielos lygį, kuris yra surištas su kūnu ir yra jame įvietintas. Ruach reiškia ‚vėją‘, ir tai yra tas sielos lygis, kuris susieja  nešamah su nefeš.
Kai pirmą kartą perskaičiau žemiausio sielos lygio nefeš pažodinį vertimą – ‚ta, kuri sustojo ir ilsisi‘ – niekaip nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Pasirodo, tai labiausiai išvienytas, kitaip sakant, labiausiai „nutolęs“ nuo Dievo ir sustojęs, įvietintas (lokalizuotas) žmogaus kūne sielos lygis.
Skirtumas tarp lokalizacijos ir dekoherencijos yra tas, kad jeigu lokalizaciją – sielos patalpinimą kūne galima suprasti ir kaip vienkartinį Dievo kūrybos veiksmą, tai dekoherencija arba išsivienijimas yra ilgalaikis procesas, tebesitęsiantis ir dabar.
Straipsnio pradžioje minėjome sekuliarizaciją arba pasaulėjimą, kurį pastebėjome visose žmogaus veiklos srityse. Paprastai tai yra siejama tik su religijoje vykstančiais procesais. Tačiau akivaizdu, kad sekuliarizacija arba pasaulėjimas išties apima visas būties sritis. Tai, galima sakyti, yra pasaulėdaros dėsnis, kuris kvantinėje teorijoje vadinamas dekoherencija.
Pirmųjų žmonių kūne įvietintos sielos išvienijimo laipsnis dar buvo mažas arba, sakant kitaip, jos kvantinio supainiojimo lygis buvo dar aukštas. Šv. Raštas apie tai rašo simboliškai: Adomas kalbėjosi su Dievu. Paparastai sakant, pirmųjų žmonių sielos, nors ir įvietintos kūne, bet dar nebuvo „nutolusios“ nuo Dievo.
Iš(si)vienijimas arba pasaulėjimas pamažu didėjo, susivienijimas su Dievu mažėjo, ir pirmieji žmonės išdrįso nepaklausyti Dievo. Šis supasaulėjimo laipsnis Biblijoje aprašytas metaforiniu pasakojimu: pirmieji žmonės, nepaklusdami Dievui, suvalgo vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio (plg. Pr 3, 1-6).
Tai buvo lemtinga riba, kurios peržengimą Šv. Raštas pavaizduoja „nutolimu“ nuo Dievo, simboliškai pasakodamas apie išvarymą iš Rojaus. Tai dar vienas žingsnis į pasaulėjimą. 
Žmogaus sąmonės išvienijimas vyko lygiagrečiai su kūno išvienijimu (tai, kad vietoj sielos parašėme sąmonė, taip pat galima įžvelgti pasaulėjimo įtaką). Kalbėdami apie Adomą ir Ievą dažnai pamirštame, kad pirmieji žmonės neturėjo tankaus fizinio kūno, kokį turi dabartinis žmogus. Jie buvo panašūs į angelus ir tiktai po „nupuolimo“ arba „nutolimo“ nuo Dievo – iš(si)vienijimo – gavo tankius fizinius kūnus. Pravoslavų teologas Ignatijus Briančianinovas rašo: Iki nupuolimo pirmųjų žmonių kūnai buvo nemirtingi, nesirgo, nebuvo tokie tankūs bei sunkūs ir nejautė nuodėmingų kūniškų potraukių, kaip dabartinis žmogaus kūnas.
Pradžios knygoje rašoma, kad dar prieš išvarymą iš Rojaus Viešpats padarė Adomui ir Ievai kailio drabužius ir jie jais apsivilko (Pr 3, 21). Šią vietą mes taipogi dažniausiai suprantame pažodžiui. Kailio drabužiai, – kaip aiškina kai kurie Bažnyčios tėvai (pavyzdžiui, šv. Jonas iš Damasko), – reiškia grubų, tankų kūną, kuris pasikeitė po nupuolimo: prarado savo subtilumą bei dvasingumą ir tapo tankiu mėsos kūnu.
Mums sunku patikėti, kad pirmieji tėvai bei jų vaikai ir po „išvarymo iš Rojaus“ dar gyveno labai ilgai – arti tūkstančio metų. Tik pamažu žmonių amžius trumpėjo. Tačiau šie skaičiai rodo, kad ne tik sielos arba sąmonės, bet ir kūno dekoherencija – jo tankėjimas ir sunkėjimas, ir tuo pačiu mirtingumas buvo laipsniškas vyksmas.

3. Išvienytoji sąmonė ir laisvoji valia

 Jau XIX a. kai kurie antropologai pastebėjo, kad ankstyvųjų kultūrų žmonių sąmonė buvo kitokia. Prancūzų tyrinėtojas L. Levi-Briulis (Lucien Lévy-Brühl) pirmykščio žmogaus sąmoningumą, pasižymėjusį silpnesniu savojo „aš“ suvokimu, bet stipresniu gyvybinių ryšių tarp visa kas gyva pajautimu, pavadino participation mistyque (mistiniu dalyvavimu). Šios įžvalgos, kurią K. Jungas pavadino genialia, iš pradžių nenorėjo pripažinti daugelis etnologų. Levi-Briulio įžvalga, kaip ir senųjų tautų mitai, pasakojantys apie tuos laikus, kai žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas, aiškiai kalba apie tai, kad anų laikų žmonių sąmonės išvienijimo laipsnis iš tiesų buvo mažesnis.
Antropologas V. Šmitas (W. P. Schmidt) pirmykščių žmonių kultūrą pavadino Urkulture – pagrindo arba pirmine kultūra. Pirminė kultūra neturėjo jokių išorinių, mums įprastų kultūrinių formų ir religijos. Mažiau pastabūs tyrinėtojai tokias tautas vadino laukinėmis ir nepažįstančiomis Dievo. Atidesni tyrinėtojai atrado, kad tie žmonės gyveno ikireliginiame laikotarpyje, kai žmones ir Dievą dar jungė tiesioginis ryšys. (Plačiau apie tai rašo Petras Plumpa straipsnyje „Tautinė kultūra – religijos duktė“).
Indų mitai pasakoja apie cikliškai pasikartojančius keturis žmonijos vystymosi amžius. Vystymasis prasideda nuo sati jugos (šviesos arba aukso amžiaus), kuriame žmonės gyvena darnioje vienybėje tarpusavyje ir artimame ryšyje su Dievu. Toliau seka treta juga (sidabro amžius) ir dvapara juga (vario amžius), kuriuose vis labiau nutolstama nuo Dievo, daugėja nedarnos, nesantaikos ir blogio. Ciklą pabaigia kali juga (tamsos arba geležies amžius), kai žmogus nutolsta nuo Dievo tiek, kad Jį paneigia. Įsigalėjęs blogis sugriauna ir pačią civilizaciją, kas mūsų sąvokomis reiškia rekoherenciją arba susivienijimą, o ciklas prasideda iš naujo. 
Apie buvusį artimą ryšį su Dievu ir žmonių „nutolimą“ nuo Jo liudija ir lietuvių padavimas, pasakojantis apie tuos laikus, kai Dievas vaikščiojo žeme, o visi žmonės žinojo, kada jie mirs. Tačiau tas pats padavimas byloja ir tai, kad Dievas nusprendė, jog negerai, kai žmonės žino, kada mirs, ir tokį žinojimą iš žmonių Jis atėmė. Šis padavimas aiškiai, bet simboliškai išreiškia sąmonės dekoherenciją, t. y. „nutolimą“ nuo Dievo. 
L. Levi-Briulio įžvalga apie pirmykščių žmonių mistinį dalyvavimą, antropologų atrasta pagrindo arba pirminė kultūra, indų mitai apie ciklišką šviesos ir tamsos amžių pasikartojimą, lietuvių padavimas apie laikus, kai Dievas vaikščiojo žeme, – visa tai skirtingais būdais pasakoja apie sąmonės išvienijimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su individualios, asmeninės sąmonės ir laisvos valios stiprėjimu. Paprastai sakant, visi minėti atvejai byloja apie pasaulėjimą, apie „nutolimą“ nuo Dievo ir to pasekmes – blogas ir geras. 
Sąmonės kitimą ir jos individualėjimą, nutolimą nuo visuminių ryšių tiesiogiai atspindi ir J. Gebserio  žmonijos sąmonės vystymosi teorija. Žmonijos sąmonės vystymąsi jis suskirstė į penkias pakopas: archainę, maginę, mitinę, mentalinę ir integralinę. Pirmosios trys pakopos mums yra sunkiai suprantamos. Ypač nesuprantama yra archainė sąmonė, apie kurią mažai ką galime pasakyti ir dažnai tokios sąmonės žmones vadiname laukiniais. Šiuolaikinis civilizuotas žmogus yra linkęs pripažinti tik mentalinę sąmonę, kurioje labai stipriai išreikštas individualumas, atskirumas ir egoizmas. Apie mentalinės sąmonės žmogų, kurio išvienijimo laipsnis yra didžiausias, Vydūnas yra pasakęs, kad jis pats kuria sau pražūtį. Tai beatodairiškai, o vydūniškai sakant, geismingai mąstantis žmogus.
 Integralinė sąmonė daugumos žmonių atžvilgiu – tai ateities sąmonė, kurioje silpnėja egoizmas, o žmogus tampa vis labiau atodairiškas, jaučiantis savo priklausomybę nuo viso to, kas yra.
Vakarų civilizacijoje vyrauja mentalinė – labiausiai išvienyta sąmonė. Kuo labiau žmogaus sąmonė yra išsivienijusi, t. y. „nutolusi“ nuo Dievo, tuo tokio žmogaus kuriamas pasaulis yra trapesnis ir trumpaamžiškesnis. Ar suspės  mūsų sąmonė pasikeisti tiek, kad dabartinė civilizacija išliktų?
Bet kokiame makro ar mikro pasaulyje stebėjimo rezultatai iš esmės priklauso nuo „matavimo prietaiso“. Matavimo prietaisu čia mes laikome bet kokią struktūrą, kuri sąveikauja su aplinka. Šia prasme matavimo prietaisas yra ne tik žmogaus sukonstruota techninė įranga, bet ir pats žmogus su savo penkiomis juslėmis: rega, klausa, lytėjimu, uosle bei skoniu. Iš tiesų „matuoja“ ir suvokia tiktai žmogus, o techninė įranga tik padidina žmogaus juslių galimybes.
Akivaizdu, kad pasaulis, kurį matavimo prietaisas „surenka“ apie save, priklauso nuo vidinių prietaiso savybių ir tos informacijos, kurią jis sugeba pagauti ir apdoroti. Mums rūpi pats tobuliausias prietaisas – žmogaus smegenys su jų instrumentais – suvokimo organais arba juslėmis. Žmogaus juslės priima informaciją ir siunčia ją į apdorojimo centrą – smegenis, kuriuose suvokiančioji sąmonė konstruoja pasaulio, su kuriuo sąveikaujama, vaizdą.
Koks yra pagrindinis suvokimo, galima sakyti, pasaulio konstravimo principas? Mus supantis pasaulis vienu metu siunčia daugybę informacijos. Akivaizdu, kad žmogus, nors ir būdamas gana tobulas „matavimo prietaisas“, nesugeba iškart priimti ir apdoroti visos informacijos.
Suvokimą studijuoja psichologija ir suvokimo fiziologija. Šioje srityje atlikta daugybė tyrimų, sukaupta daug faktų. Tyrinėjama įvairiuose lygiuose ir įvairiais metodais.
Daugumos suvokimo teorijos srityje dirbančių mokslininkų nuomone, suvokimas iš esmės yra eliminacinis, t. y. atmetantis, atskiriantis vyksmas (lot. elimino ‚atskirti‘, ‚eliminuoti‘). Išeina, kad pagrindinė smegenų ir nervų sistemos paskirtis, kad ir kaip netikėtai tai skamba, – ne atspindėti tikrovę tokią, kokia ji yra, bet gynyba, tam tikras filtras ar barjeras, skirtas apsaugoti mus nuo daugybės iš išorės ateinančios informacijos ir palikti tik labai nedidelę, specialiai atrinktą medžiagą, kuri gali būti naudinga, visų pirma, biologiniam žmogaus išlikimui.
Ir suvokimo teorija patvirtina, kad žmogaus ir jo nervų sistemos bei smegenų vystymasis yra natūrali dekoherencija, išsivienijimas, atsiskyrimas, t. y. vis tankesnio filtro statymas tarp žmogaus ir jį supančios tikrovės, tarp žmogaus ir Dievo. Tas filtras arba ekranas, o liaudiškai sakant „stogas“, labai ribojantis informacijos priėmimą ir siaurinantis žmogaus suvokimą, leidžia jam veikti pasaulyje. Tokiu būdu žmogus gali gauti smulkią informaciją apie procesus, vykstančius siauroje suvokimo srityje, kurią pasirenka jo dėmesys.
Paskaičiuota, kad žmogų kas sekundę pasiekia 400 milijardų bitų informacijos, tačiau iš tos gausybės mes priimame ir apdorojame tik 2000. Tai informacija apie mūsų kūną, mūsų aplinką ar vietą, kurioje esame. Visą kitą informaciją sulaiko barjeras arba „stogas“ – naujieji smegenys arba neokorteksas.
Žmogaus kūną kartu su smegenimis galima laikyti aplinkos pažinimo instrumentu, kuris vykstant išsivienijimui kietėja, tankėja kartu su aplinkiniu pasauliu. To pasėkoje atsiranda galimybė individualios, atskiros sąmonės vystymuisi.
Mažėja kvantinio supainiojimo laipsnis ir tuo pačiu silpnėja kitų tikrovės lygių pajautimas. Žmogus vis labiau praranda ryšį su Dievu ir galų gale visiškai Jį atmeta ir paneigia. Taip trumpai galima nusakyti visose žmogaus veiklos srityse vykstantį pasaulėjimą.
Tačiau „atkrisdamas“ ar „nutoldamas“ nuo Dievo, pasaulėjantis žmogus įgyja laisvąją valią, įgyja laisvę būti savarankiška būtybe, sugebančia išauginti individualų, atskirą proto ir dvasios branduolį ar centrą, tuo praturtindamas Pasaulinę sąmonę.
Suradome svarbiausią savo ieškojimų tikslą – laisvosios valios kilmę ir jos prigimtį. Laisvosios valios, kuri žmogų išskiria iš visų kitų būtybių, atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su „nutolimu“ nuo Dievo, o plačiau sakant, su sekuliarizacija arba pasaulėjimu. Tai būtina sąlyga, kad žmogus tikrai galėtų būti pilnai savarankiškas ir turėtų galimybę išsiugdyti atsakomybę. Nors Šv. Rašte rašoma, kad laimingas, kas Viešpaties bijo, kas jo įsakymus myli (Ps 112, 1), tačiau bijantis žmogus nėra pilnai savarankiškas.
Danguje ir kituose subtilios tikrovės lygiuose, kur yra didelis kvantinio supainiojimo laipsnis, neįmanoma turėti laisvosios valios, bent jau tokio laipsnio, kokį turi žmogus. Angelai ar kitos dvasinės būtybės neturi laisvos valios, taigi ir būtinos sąlygos bei galimybės asmeninei kūrybai ir savimonės vystymui. 
Tačiau laisvoji valia, kaip ir visi erdvės bei laiko pasaulio reiškiniai, atveria vienokias ir kitokias, teigiamas ir neigiamas galimybes. Ir eina žmogus, kaip sūnus palaidūnas iš Evangelijos pagal Luką, į pasaulį, „tolsta“ nuo Dievo, pasaulėja ir mokosi naudotis laisve.

4. Ilgos laisvės pamokos

 Uždrausto vaisiaus suvalgymas, išvarymas iš rojaus, Babelio bokšto statyba ir angelų nupuolimo mitai simboliškai pasakoja apie atsiskyrimą, nepaklusimą, susiskaldymą, nutolimą – trumpai sakant, apie dekoherenciją. Tai Senojo Testamento palyginimai. Naujajame Testamente yra gerojo Ganytojo ir sūnaus palaidūno palyginimai, kurių pradžia tokia pati, kaip ir minėtų Senojo Testamento palyginimų – atsiskyrimas, išsivienijimas, nutolimas (dekoherencija). Tačiau Kristaus, kuris atnešė laisvos valios sampratą, prilyginimuose atsiskyrimas baigiasi sugrįžimu, rekoherencija, o kalbant religinėmis sąvokomis – išganymu.
Sugrįžę buvę atsiskyrėliai pagerbiami. Besilaikantiems protėvių įstatymų arba visuomeninės moralės saugotojams toks sūnaus palaidūno pagerbimas yra papiktinimas. Vyresnysis sūnus, kuris pasipiktino prasikaltusio brolio sutiktuvėmis, atstovauja Senojo Testamento požiūrį. Be abejo, Evangelijoje pagerbiamas ne atsiskyrimas, nutolimas, išsivienijimas, kurį mes įprastai vadiname nupuolimu, nuodėme ar prasikaltimu, o asmeninė žmogaus branda ir bandymas tapti savimi, pasukus laisvos valios keliu.
Tradiciškai aiškinant sūnaus palaidūno ir gerojo Ganytojo palyginimus, pabrėžiamas Dievo gailestingumas. Betgi Dievo meilė ir gailestingumas šiuose palyginimuose viršija įprastą gailestingumo sampratą: nusidėjėlis iškeliamas aukščiau neprasikaltusiųjų. Tėvas sugrįžusį sūnų apvelka geriausiu drabužiu, užmauna ant piršto žiedą ir suruošia jam sutiktuvių puotą, o Gerasis Ganytojas pasiklydusią avį parsineša ant pečių. Šios vaizdžios metaforos sako, jog santykiai tarp Dievo ir žmogaus po sugrįžimo tapo artimesni, betarpiškesni ir netgi bičiuliški. Santykiai pasikeitė dar ir todėl, kad sūnus palaidūnas suvokė ir įvertino begalinę Tėvo meilę. Skirdamas jam dalį Tėvas pripažino jį sau lygiu, o sūnus, nors ir iškentęs daug kančių bei patyręs nesėkmių, grįžo išmokęs laisvos valios pamokas – jis sugrįžo pats, laisvai, savo valia.
Senas žydų padavimas byloja: Mokinys paklausė rabino: „Kodėl Dievas, būdamas visagalis, leidžia žmogui nutraukti ryšį su Juo ir pačiam save pasmerkti paklydimams bei kančioms?“ Rabinas padavė jam du vienodo ilgio siūlus ir tarė: „Nutrauk vieną iš jų ir tada surišk“. Žmogus nutraukė ir surišo siūlą. „O dabar juos palygink“, – vėl tarė rabinas. Žmogus palygino siūlus ir mato – surištas siūlas trumpesnis.
Atsiskyrimas veda į dar glaudesnę vienybę. Biblijoje veiksmažodis atskirti naudojamas aprašant pasaulio sutvėrimą. Lietuviškas veiksmažodis tverti taipogi reiškia atskyrimą. Todėl prasmingiau sakyti, kad Dievas sutvėrė pasaulį, o ne sukūrė. Pasaulis buvo sutvertas tam, kad atskirtieji ar atsiskyrusieji po ilgų laisvės pamokų, vėl surasdami vienas kitą, sueitų į dar glaudesnę vienybę.
 Žydų pasakoje „Sodas“ tėvui, apsaugojusiam savo sūnų nuo nesąmoningo nepaklusimo (nuo išėjimo iš rojaus, nuo „nupuolimo“), sakoma: Ar pažins tikrąjį artumą tas, kuris nepatyrė atskyrimo? Iš tiesų tas, kuris nenusidėjo, neatneš į visatą tobulumo, neišgyvenęs atskyrimo nepatirs artumos džiaugsmo. Ir tavo sūnus man nereikalingas ir nebus iš jo naudos tiems didiems darbams, kurie patikėti man. O jeigu taip, tai jis nevertas gyventi žemėje.
Atsakymas į pradžioje iškeltus klausimus išsirutuliojo savaime. Giliaprasmiai ir dori senieji papročiai kilo iš visai kitokios pirmųjų žmonių sąmonės, iš dar gyvai ir tiesiogiai tebejaučiamo ryšio su Dievu. Papročių seklėjimas, jų pasaulėjimas yra natūralus „nutolimo“ nuo Dievo, vyksmas, vedantis žmogų nors ir į skaudžią, bet prasmingą patirtį – į laisvės pamokas. Be laisvės pamokų tikrai atsakingu ir sąmoningu, ko gero, neįmanoma tapti.
Vertinat dabartinę Lietuvos ir viso civilizuoto pasaulio padėtį šituo požiūriu, galima sakyti, kad ES eina į aukščiausią „nutolimo“ nuo Dievo, išsivienijimo arba pasaulėjimo laipsnį, kai Dievo vardas net ir formaliai yra išbraukiamas iš pagrindinių gyvenimą reguliuojančių dokumentų, o laisvė ir teisė į nuodėmingą gyvenimą iškelta virš visko. Pamirštos pareigos ir atsakomybė, o nuodėmė tapo gyvenimo būdu ir netgi „pažangos“ ženklu. Šitokia gyvenimo samprata viena vertus plinta, o antra vertus platinama ir eksportuojama po visą pasaulį.
Kai kas, vedinas gerų paskatų ir gėrio vardan, norėtų žmogaus teises bei laisves apriboti. Tačiau vargu ar tai pasiseks, o kita vertus, mąstant plačiau ir turint omenyje, kad tik laisvė parodo, koks žmogus yra iš tikrųjų, kyla klausimas – ar tai būtų prasminga? Nors daugumai žmonių laisvės ir teisės gali reikšti, sakant vydūniškai, nusiritimą į pažmoniškumą ir netgi sugyvulėjimą, tačiau dalis žmonių sugebės tinkamai išmokti laisvės pamokas.
Iškeldamas savo laisvąją valią virš visko, žmogus patirs neigiamus ir labai skaudžius pasaulėjimo, „nutolimo“ nuo Dievo padarinius ir bus priverstas „grįžti“. Nesunku atspėti, kad pasaulėjančios civilizacijos laukia panašus likimas, kaip ir sūnaus palaidūno, kuris iššvaistęs tėvo palikimą, – sakant simboliškai, – geidė prisikimšti pilvą bent kiaulių jovalo. Tik klausimas, kiek bus tokių, kurie naudodamiesi ta pačia laisvąja valia, apsispręs grįžti pas Tėvą?
Žmogaus individualybė ir laisvoji valia yra sustiprėjusi tiek, kad sunku tikėtis, jog „grįšime“ visi kartu, kaip kad buvo Sąjūdžio laikais. Pasiekus tokį išsivienijimo laipsnį, gyventi paklūstant dieviškajai tvarkai yra įmanoma tik asmeniškai ar galbūt nedidelėmis grupelėmis.
Laisvosios valios dėka mes ne tik atsiskyrėme ir „nutolome“, bet pajautę, pasak Jėzaus, savo sūnystę, laisvu apsisprendimu galėsime sugrįžti pas Tėvą. Išmokę ilgas ir sudėtingas laisvės pamokas, galų gale atrasime, kad pilniausioji laisvė yra tarnauti Dievui.