APAŠTALŲ ISTORIJOS. ŠVENTIEJI SIMONAS IR JUDAS

 

Bažnyčia supranta apaštalus ne kaip atskirus asmenis, o kaip visumą - Jėzaus išrinktų mokytinių būrį – „išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku“ (Lk 6, 13-16). Apaštalų buvimas su Kristumi iškyla ir iš asmeninės, ir iš bendros jų patirties. Apaštalas – tai pasiuntinys, tad apaštalus ir atpažįstame iš jiems skirtos pasiuntinystės. Dabartinėje Bažnyčioje apaštalų įpėdiniai yra vyskupai, kaip tikinčiųjų dvasios vadovai, Dievo žodžio saugotojai.
Visais laikais įvairios bažnytinės bendruomenės stengdavosi pabrėžti savo kilmę iš kurio nors apaštalo, nes sąsaja su apaštalu būdavo tarsi ženklas, kad jos priklauso Kristaus įsteigtai bendruomenei, be to, tai liudija ir apie sąjungą su Apaštalų sostu Roma. Tradiciškai sakoma, kad apaštalai pasidalijo visą tada žinomą pasaulį ir skelbė Evangeliją kiekvienas „savo šalyje“. Galima rasti nuorodų, kad Simonas apaštalavo Egipte, Judas Tadas – Mesopotamijoje, nors žinome, kad jie daug keliavo ir lankydavo vienas kitą. Apaštalai Simonas ir Judas Tadas minimi spalio 28 dieną, nes manoma, kad būtent tą dieną jie „kankinių mirtimi paliudijo Kristų ir jo tiesą“. Nors ir nėra gausu žinių apie šiuos du apaštalus, pabandykime pažvelgti į kiekvieno iš jų istorijas, kurias pasakoja bažnytinės legendos.

Simonas Kananietis

Apaštalas Simonas vadinamas Kananiečiu arba Uoliuoju (Zelotu). Vieni šaltiniai teigia, kad prieš savo atsivertimą jis priklausęs uoliųjų (zelotų) sektai, siekusiai atsikratyti romėnų jungo, tačiau, sekant labiau paplitusia nuomone, jis taip vadinamas dėl savo aistringo domėjimosi Žydų įstatymu, kuriuo jis pasižymėjo prieš tapdamas Kristaus mokiniu. Simonas buvo Jeruzalės vyskupas po Jokūbo Jaunesniojo; Aukso legendoje ir Romos brevijoriuje minima, kad Simonas nukeliavo į Mesopotamiją pas Judą Tadą, ir kartu su juo išvyko skelbti Evangelijos į Persiją, kur, pagal vieną legendą, jie ir buvo nužudyti.  Pagal kitą legendą, apaštalas Simonas buvo pjūklu perpjautas per pusę.
Apie apaštalą Simoną žinome labai nedaug, dažniausiai jis minimas kartu su kitais mokiniais aplink Jėzų per Paskutinę vakarienę ir kituose epizoduose, kur visi apaštalai susirinkę kartu. Šv. Simonas globoja visus, kurie pjausto medį, marmurą. Pagrindinis šio šventojo atributas – pjūklas, arba lenktas kardas, kuriuo, kaip manoma, jį nužudę pagonių šventikai.

Judas Tadas

Per Paskutinę vakarienę Judas Tadas paklausė Jėzų, kodėl jis ketina apsireikšti tik apaštalams, o ne pasauliui, o Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22-23).
Hebrajiškai Tadas reiškia didžiaširdis. Aukso legenda pasakoja, kad Tomas pasiuntęs Judą Tadą pas Edesos karalių Abgarą, sergantį raupsais. Karalius anksčiau buvo rašęs Jėzui, pripažindamas jo dieviškumą ir siūlydamas prieglobstį nuo priešų; Jėzus Abgarui atsakęs kad šis palaimintas, nes įtikėjo „nė nematęs“, bet atvykti negalįs, kol neatliko savo misijos. Tačiau atsiųs  mokinį, kuris jį išgydysiąs. Iš šio laiško Abgaras supratęs, kad negalės Jėzaus pamatyti, pasiuntė dailininką, kuris turėjo nupiešti Jėzaus atvaizdą. Kadangi dailininkas Jėzaus nupiešti nesugebėjo, Jėzus jam padėjęs: prispaudęs sau prie veido drobę, ir joje liko jo atvaizdas. Šią drobę vėliau Judas Tadas ir nugabeno Abgarui. Atvykęs pas Abgarą, jis pasisakė esąs paties Jėzaus siųstas mokinys. Išvydęs svečio veidą, spindintį nežemiška šviesa, karalius suprato, kad jis tikrai Jėzaus pasiųstas išgydyti jo nuo raupsų. Judas paėmė Jėzaus kadaise siųstą laišką, perbraukė juo Abgarui per veidą, ir šis pagijo.
Judas Tadas yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judo Tado prašoma padėti nuo skaistyklos liepsnų ir sprendžiant beviltiškas bylas, tad jis globoja ir karo tarnybos šauktinius, nes šie negali jos išvengti. Pagrindiniai šio šventojo atributai – drobė su Jėzaus atvaizdu, vadinama acheiropoietos (ne žmogaus rankų darbo) ir lazda, kuria jis buvo užmuštas. Taip pat dailėje naudojami atributai kirvis, alebarda, kampainis ir kryžius su ilgu kotu, reiškiantis, kad jis mirė dėl Kristaus.
Judas Tadas yra vieno iš Apaštalų laiškų autorius, kurį pradeda prisistatydamas kaip „Jėzaus Kristaus tarnas ir Jokūbo brolis”. Tai vienas trumpiausių laiškų - jį sudaro vienas skyrius, jo tikslas aiškiai ir griežtai nusakytas – apaštalas kviečia kovoti už tikėjimą. Laiškas buvo parašytas kaip atsakas į sparčiai plintančius dogmatinius ir moralinius nukrypimus ir klaidas; tikintieji, “Dieve Tėve numylėti ir Jėzui Kristui išsaugoti išrinktieji” perspėjami apie klaidingus mokslus bei pavojų. Įspūdinga šio laiško kalba – nedorovingi, bedvasiai prisiplakėliai nupiešiami be galo vaizdžiai - “jie maišosi jūsų meilės pokyliuose nesidrovėdami savo purvo ir tunka. Jie lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti. Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė” (Jud 12-14). Rodos, ir nebekyla abejonių, kad šis laiškas pasiekė tikinčiųjų širdis.
O mums paliekama viltis, kad, nors ir atsidurtume pačioje beviltiškiausioje situacijoje, visad turime užtarėjų aukštybėse...

Bernardinai.lt, 2005

Kitos spalio šventės

Į puslapį VYDIJA