Šventasis ROKAS

Šv. Rokas (švenčiama rugpjūčio 16 d.) - prancūzų kilmės šventasis, gyvenęs XIII-XIV a.

Lietuvių skulptūroje jis vaizduojamas kaip nusilpęs ir pavargęs keliautojas, kurį nuo bado išgelbėjo šunelis. Jis laikomas sergančiųjų maru, cholera ir odos ligomis globėjas. Gyvas būdamas pridarė daug stebuklų. Šv. Rokas (pranc. St. Roche, it. San Rocco) gimė 1295 m. Prancūzijoje, turtingo prancūzo ir italės šeimoje. Būdamas vos 15 metų Rokas neteko savo tėvų, bet pateko į vienuolių draugiją, kurioje išaugo. Vaikinui būnant 17-os metų, jo mieste apsilankė popiežius Urbonas V. Šio apsilankymo įkvėptas, Rokas pardavė tėvų palikimą ir susiruošė į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą. XIV a. Europą krėtė maro epidemija. Jaunuoliui keliaujant per Italiją, teko sutikti ir slaugyti ne vieną maro auką. Jo maldos ir slaugymas išgelbėjo ne vieną. Tikėta, kad Rokas Dievo apdovanotas gydymo dovana. Slaugydamas ligonius, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta kitiems, jis pasitraukė į mišką, kur tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau čia Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo šuo, nešdamas jam maistą iš šeimininko namų ir laižydamas jo žaizdas. Vieną dieną iš paskos šuniui į mišką atsekė jo šeimininkas Gotardas, kuris parsivedė Roką namo ir galutiniai išgydė. Rokas, atsidėkodamas Dievui, toliau gydė žmones ir netgi gyvulius. Paskutinius savo gyvenimo metus Rokas praleido kalėjime, į kurį pateko apkaltintas šnipinėjimu. Jis mirė 1327 metais, būdamas vos 33 metų. Vėliau jo kūną atpažino pagal kryžiaus formos apgamą ant krūtinės. Šv. Roko palaikai palaidoti Venecijoje, jo vardu pavadintoje bažnyčioje. Paveiksluose šv. Rokas vaizduojamas kaip piligrimas, rodantis juodas maro žaizdas. Šalia jo – šuo, dantyse laikantis duoną, arba laižantis jo žaizdas.

Šiandien šv. Rokas laikomas sergančiųjų šių dienų maru – AIDS, kitomis epideminėmis ligomis sergančiųjų globėju.

 

 

Kitos rugpjūčio šventės

Į puslapį VYDIJA