Nuobaigos

Išvarę paskutinį pradalgį pjovėjai skambindavo dalgiais, skelbdami pabaigtuves. Paskutinio nenupjauto rugių plotelio viduryje dėdavo tam tyčia keptą duonos kepalą ir pjaudavo sustoję aplink ratu – kad javų dvasia nepabėgtų. Paskutinius nupjaudavo rugius virš padėtos duonos, kurios gabalėlį ten pat užkasdavo sakydami: „Žemele, davei mums, ir mes duodame“. Pjaunant rugius derliaus dievybė traukiasi į nenupjautą plotą, kol galiausiai pasislepia paskutiniame pėde. Taigi jam buvo teikiama didžiulė reikšmė, paslaptinga galia. Jį supjovę drūtgaliu triskart pastuksendavo žemę. Stengdavosi, kad jis būtų kuo storesnis – tuomet derlius kitąmet būsiąs gausesnis. Surišę keliskart mesdavo jį kuo aukščiau – kad rugiai didesni augtų.
Paliktą nenupjautą plotelį, vadinamą Ievaru, pjovėjai apstodavo ratu, o rišėjos su prijuostėmis arba skarelėmis (kad plika ranka neįžeistų derliaus dievybės) ravėdavo rugius. Išravėto ievaro vidurin įdėdavo duonos, druskos, sūrio, nenupjautus rugius supindavo į kasą ir nulenkdavo šeimininko sodybos pusėn. Ją palikdavo lauke. O iš kasos varpų pindavo vainiką, kurį parnešę pakabindavo garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Vainikan kiekviena rišėja įpindavo po keletą varpų ir perduodavo kitai. Visa tai darydavo giedodamos tam tikras apeigines ievaro giesmes. Baigę darbus pjovėjai risdavosi kūlio vakarų Saulės kryptimi, šaukdami: „Barai, barai!“ ir „Baigta baigta!“
Šeimyna iškilmingai sutikdavo darbininkus ir apliedavo vandeniu, šaukdami „Skalsa!“, kad kitais metais rugiai derėtų, mat vandeniui teikiama vaisingumo, sveikatos, stiprybės galia. Paskutinį pėdą bei ievaro vainiką pjovėjai, sakydami tam tikras nuobaigų oracijas apie „svetį rugį“, įteidavo šeimininkei, linkėdami „Kiek vainike grūdelių, tiek prikulti pūrelių“. Toji nusilenkdavo vainikui kaip garbingam svečiui, kviesdavo pjovėjus vidun, dosniai vaišindavo – prasidėdavo triukšmingos nuobaigų vaišės su apeiginiu alumi, giesmėmis ir šokiais.