TAS NEKALTAS Helovinas

 

Helovino kilmė

835 metais popiežius Grigalius IV lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena. Šios dienos išvakarės, spalio 31-oji, buvo žinoma kaip Visų pašvęstųjų vakaras. Tačiau vėliau šis žodis įgavo visai kitą prasmę.
Daug anksčiau nei Bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, skirta minėti šventuosius ir kankinius, ji jau buvo minima įvairiais būdais visame pasaulyje. Sakoma, kad ši diena aprėpia daugiau liaudies tradicijų, negu kada nors kas nors pajėgs suregistruoti, surašyti ir atsekti visus šaltinius.
Istoriškai žinoma, kad Helovinas tam tikrą dieną buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių.
Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), ir mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirti Samhain diena – spalio 31-oji. Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia.
Keltai tikėjo, kad paskutinę senųjų metų dieną ir naktį prieš jų naujus metus mirties dievas susirenka tais metais mirusių žmonių sielas. Blogų žmonių sielos buvo pasmerktos apsigyventi gyvūnų kūnuose, o gerųjų įsikūnydavo į žmonių kūnus. Druidai tikėjo, kad bausmė už nedorą gyvenimą gali būti sušvelninta aukomis, maldomis ir dovanomis mirties dievui.
Pasak jų religijos, naujų metų išvakarėse vaiduokliai, blogio dvasios, raganos klajodavo aplinkui. Norėdami nuginti šalin blogio dvasias, kurios bijodavo ugnies, keltai ant kalvų viršūnių degindavo didžiulius laužus. Buvo tikima, kad šią naktį blogio dvasios ar nusivylę vaiduokliai gali tyčiotis iš žmonių, pasitelkdami antgamtines galias. Žmonės užsidėdavo groteskiškas kaukes, imituodami, kad yra persekiojami blogio dvasių ir šokdavo aplink laužus.
Žinoma, Samhain šventė nebuvo unikali - daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 d. ir tęsiasi kelias dienas. Pavyzdžiui, ten durys puošiamos gėlių girliandomis, skirtomis pasveikinti Angelitos - mirusių vaikų sielas.
Tačiau visgi daugiausia šiuolaikinio Helovino ištakų pėdsakų randama senovės druidų ir jų žiemos šventės spalio 31-ąją praktikoje.
Kad Helovinas susijęs su senoviškomis pagonių tradicijomis, mažai stebina. Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir panašiai. Tai buvo metas, kai žyniai šaukdavosi antgamtinių jėgų.
Ši šventė pasauliniu mastu nebuvo plačiai minima iki XX a. – iki tol Helovinas nacionaline švente tebuvo pripažinta Airijoje.

Helovino simbolių ištakos

„Džeko žibintas“
Turbūt visi puikiai žinome, kaip atrodo „heloviniškas“ moliūgas. Viena šio moliūgo kilmės versijų – tai aliuzija į raganų atributą, žmogaus kaukolę su žvake viduje. Tarp airių, kurie išpopuliarino Heloviną Amerikoje, buvo žinoma „Airių Džeko“ legenda, kuri paaiškina ir „Džeko žibinto“ atsiradimą – kadais gyvenęs girtuoklis Džekas, kuris apgavo velnią – ėjęs su velniu varžybų. Abu įlipę į obelį, o Džekas padaręs kryžiaus ženklą, kad velnias nebegalėtų išlipti iš obels. Džekas privertė velnią prisiekti, kad jis niekada nesikėsins į Džeko sielą. Velnias buvo priverstas sutikti. Po mirties Džekas buvo nuvarytas nuo rojaus vartų kaip nusidėjėlis ir nusiųstas į pragarus, bet velnias, kaip buvo žadėjęs, jo nepriėmė. Taip Džekas nebeturėjo kur eiti ir jis buvo pasmerktas klajoti po žemę. Tuo metu, kai palikinėjo pragarą, Džekas valgė ropę. Velnias paleido į jį smilkstantį anglį. Džekas įsidėjo anglį į ropę ir nuo tada blaškėsi po žemę su šia savo lempa ieškodamas vietos poilsiui. Vėliau ropę pakeitė moliūgas, nes taip buvo žymiai lengviau vaizduoti velnio anglį moliūgo viduje.

Helovino kaukės ir kostiumai
Yra kelios versijos apie jų kilmę. Viena – žmonės, bijodami raganų ir vaiduoklių, patys persirengdavo ar užsidėdavo kaukes, kad blogio tarnai jų nepažintų, nes jie būsią panašūs į juos. Taipogi gali būti, kad taip žmonės norėdavo išgąsdinti blogąsias dvasias.
Be to, pagonių laikais tikėta, kad persirengimas suteikia galimybę perimti galias to gyvūno, kurio kaukę užsidedi.
Kitas galimas aiškinimas randamas viduramžių katalikų praktikoje. Visų šventųjų dieną būdavo pagerbiamos šventųjų relikvijos. Neturtingesnės ar skurdesnės bažnyčios, neturėdamos relikvijų, rengdavo procesijas – parapijiečiai apsirengdavo taip, kaip jų šventieji  globėjai ir iškilmingai žygiuodavo aplink šventorių.

Helovinas ir Bažnyčia

Viduramžiais Bažnyčia, kovodama su pagonybe, kaip priešpriešą Samhain šventei, lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena. Visų šventųjų dieną minėdavo visus šventuosius, ypač - šventuosius kankinius. Vėlinės tapo diena, kai meldžiamasi už visus teisiuosius mirusiuosius, ir maldomis jiems padedama išvengti skaistyklos kančių.
609 metais gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną pašventino kaip Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių bažnyčią. Vėliau popiežius šv. Grigalius III pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o 835 m. popiežius Grigalius IV įvedė Visų šventųjų iškilmes visoje bažnyčioje. Tuomet imta minėti ne tik šventuosius kankinius, bet visus šventuosius.
Jau druidų religijoje galima įžvelgti kažką panašaus į skaistyklą. Kaip minėta, druidai tikėjo, kad nuodėmingos sielos blaškosi ir turi įsikūnyti į gyvūnus, o aukų ir dovanų dėka galima išmelsti joms atleidimą.
Kai kuriose šalyse gyvavo paprotys lapkričio 2–ąją valgyti specialius „vėlinių“ pyragus – kuo daugiau pyragų suvalgai, tuo daugiau sielų išgelbsti. Ankstesniais laikais žmonės nešdavo specialią duonelę „sieloms“ į kapines, kurias padėdavo ant kapų. Vėliau iš to kilo paprotys ant kapų ir ant palangių uždegti žvakes - taip parodyti kelią sieloms namo.
Viduramžiais per Vėlines vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius.
Liuteronų bažnyčia mini spalio 31-ąją arba arčiausiai šios datos esantį sekmadienį kaip protestantų reformacijos pradžią. Viduramžiais bažnyčioje vyravo tendencijos pirkti indulgencijas. 1517 m. Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš šias indulgencijas, spalio 31 dieną.

Helovinas ir šiuolaikinės okultinės praktikos

Nors Helovinas šiandien daugumos jaunimo visuotinai švenčiamas kaip regimai nekalta linksma šventė, neopagonys ir „modernios“ raganos jį traktuoja gana rimtai. Juokais naudojama magija – burtai, ateities spėjimas - iš pažiūros nekaltas šventimas gali tapti tiltu, vedančiu į okultizmą.

Krikščioniškas ir biblinis požiūris į Heloviną

Turbūt negalima pasakyti, kad krikščionis, dalyvaujantis Helovino šventėje, nusideda, tačiau pamąstykime, ar dalyvaudami tokioje šventėje, mes atnešame garbę Viešpačiui. Taip, ne viskas pasaulyje turi aiškų atsakymą, ir ne viskas yra tik juoda arba balta. Tačiau geriau nešvęsti Helovino. Kodėl? Kaip sakoma laiške korintiečiams: „Viskas valia, bet ne viskas naudinga. Viskas valia, bet ne viskas ugdo“ (1 Kor 10, 23). Simboliai ir veiksmai, nors ir atskirti nuo ankstyvųjų žynių praktikų, visgi išsaugo savyje giliai slypinčias sąsajas su tomis prasmėmis, kurioms jie buvo skirti. Negi galime tikėtis, kad, susiedami save su sena tradicija (tebūnie – tradicijos apvalkalu ar išorine išraiška, kuri iš tiesų giliai susijusi su okultizmu), nebūsime to nė kiek paveikti? Kaip matome iš istorijos, tikėta, kad šią dieną blogis ateina pasiimti savo dalies. Dabar dauguma apie tai ir nesusimąsto. Bet jei krikščionių gyvenimo tikslas yra garbinti Viešpatį, ar iš tiesų galima garbinti Dievą, imituojant, kad ir nekaltai, tą patį, ką ir okultistai? Kaukės ir persirengėliai gali būti neutralūs kitomis dienomis, tačiau šią dieną kaukėms suteikiama kita prasmė – persirengėlis atlieka tam tikrą ritualą, kad ir pats to nesuvokdamas, ir yra įtraukiamas į veiksmą.
Daugelis mano, kad Helovinas linksma, nekalta šventė, per kurią galima nuoširdžiai „padūkti“, bet Šventasis Raštas sako mums - „Nesek tuo, kas pikta“ (3 Jon 11).
Dievas yra šviesa, jame nėra tamsos. Jei mes norime būti jo bičiuliai ir vis dėlto vaikštome tamsoje, mes meluojame ir negyvename tiesa. Ar Helovinas gali būti traktuojamas kaip „vaikščiojimas tamsoje“?
Biblija sako nesimokyti iš pagonių, bet mokytis to, kas yra gera. Vaikai ypač mėgsta persirenginėti, žaisti su kaukėmis, prisiimti naujus vaidmenis, tačiau neskatinkime jų imituoti šių pagoniškų papročių.
Kaip persirengėliai turėtų atrodyti Dievo akyse? Kaip krikščionys, Dievo vaikai, atrodo Dievo akyse dalyvaudami Helovino vakarėliuose? Kai mes žinome, kad Helovinas nuo seno buvo diena, skirta blogiui pagarbinti, ir žinome, ką ir kaip blogis daro ir kaip mato šią dieną, ji nebeatrodo tokia nekalta.
Turbūt nėra Helovino veiksmo ar simbolio, kuris nenurodytų į pagonišką okultizmą. Tad nepamirškime, kad „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23).
Būti krikščionimi yra rimtas įsipareigojimas. Kad ir kaip nekaltai Helovinas atrodytų iš pirmo žvilgsnio, mūsų laikais, kai kelia galvą neopagonys ir raganos, jis gali įgauti visai kitą šviesą. /.../

Pagal „The facts on Halloween“ (J. Ankerberg, J. Weldon) parengė D. Žemaitytė;; Bernardinai.lt, 2007

Kitos spalio šventės

Kitos lapkričio šventės

Į puslapį VYDIJA