KRYŽIUS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOJE

Krikščionybės kalboje kryžius pirmiausia nurodo medį, ant kurio mirė Jėzus, perkeisdamas jį į meilės ir atpirkimo instrumentą. Šis žodis perteikia žemiškojo Kristaus paskutinį atvaizdą ir žodį, aukščiausią meilę, kuri atiduoda gyvenimą, mūsų nuodėmių išpirkimą, gyvenimo pavyzdį. Todėl kryžius tampa krikščionybei atstovaujančiu simboliu.
Istorijos eigoje krikščioniškas tikėjimas pamažu skleidėsi, atrasdamas kryžiaus slėpinyje neišsenkantį malonės šaltinį bei krikščioniško gyvenimo ir mokymo motyvaciją.

I. Kryžiaus ženklas
Kryžiaus ženklas (persižegnojimas) yra labiausiai apibrėžiantis mūsų krikščioniškąją religiją gestas. Tai malda ir tikėjimo išpažinimas vienu metu. Pagarbiai ir dėmesingai žegnodamasis, krikščionis išpažįsta savo priklausymą nukryžiuotam ir prisikėlusiam Kristui.
Jo praktika tarp krikščionių atsiranda gana anksti. Tertulijonas apie 211 m. kalba apie kryžiaus ženklą kaip jau nusistovėjusią tradiciją (bent jau Šiaurės Afrikoje): „Mes žegnojamės kiekviename žingsnyje: darbo pradžioje ir pabaigoje, kai apsirengiame ir keliamės, kai prausiamės, per pietus, vakare, kai uždegame žiburius, kai atsisėdame ir atliekame kokį nors darbą” (De corona mil. 3, 4; PL 1, 80). Panašių liudijimų pateikia ir kiti pirmųjų amžių krikščionių rašytojai. Dykumos tėvai (nuo III a. pabaigos), kovodami su nuodėme ir piktąja dvasia, atskleidžia šio ženklo egzorcistinę galią.
Tad nuo pirmųjų amžių iki šiandien ši praktika neišnyko visoje Bažnyčioje. Tik protestantai, neradę kryžiaus ženklo Biblijoje, šios ilgaamžės tradicijos atsisakė.

II. Kryžiaus vaizdavimas
Išorinis kryžiaus vaizdavimas tiek tapyboje, tiek ir skulptūroje yra gana vėlyvas, nes mirtis ant kryžiaus buvo gėdinga. Mus pasiekęs pirmas kryžiaus vaizdavimas iš III a. yra būtent toks: ant grafito pavaizduotas pagonis, besišaipantis iš krikščionių, kurie garbina nukryžiuotą Dievą.
Imperatoriaus Konstantino († 337) laikais atsiranda pirmosios liturginės šventės kryžiaus garbei, bet juose ignoruojamas nukryžiavimas. Kai reikėdavo liturgijoje vaizduoti visą kryžiavimo eigą, tai pasiekę nukryžiavimą krikščionys iškart pereidavo prie Prisikėlimo. Taip tęsėsi iki IV a. pabaigos.
Toliau krikščionybei sparčiai plintant visuomenėje, gėdos jausmas dėl kryžiaus dingsta, ir nuo tada metamasi į kitą kraštutinumą: jis vaizduojamas visaip ir visur. Imperatorius Justinas († 565) buvo priverstas įsikišti su draudimais, kurie vėliau buvo atnaujinti 692 m. Kvinisesto (arba Trulano) susirinkime: „Kadangi šventasis kryžius yra kiekvieno mūsų gėrio pradžia, reikia mūsų garbingo ir atsakingo elgesio, kurio yra vertas instrumentas, per kurį buvome išgelbėti iš senojo nuopuolio. Todėl, teikdami jam mūsų pagarbą mintimis, žodžiais ir jausmais, įsakome visiškai panaikinti kryžius, kuriuos kai kas padarė ant žemės arba ant grindinio tam, kad išvengtų mindžiojimo tų, kurie vaikšto ant šio pergalingo ženklo” (kan. 73, Mansi, XI, 975). Čia trumpai noriu stabtelėti ir prisipažinti, kad, deja, ir mes, bernardinai, nors daugelis tuo ir piktinamės, vis dar laikome ant šventoriaus grindinio T formos kryžių…
VII-VIII a. sparčiai įsiplieskia ikonoklazmo erezija – naikinami šventi atvaizdai. Tačiau imperatoriai ikonoklastai kryžius kartu su Biblijos ir paskutinės vakarienės vaizdavimu palieka.
Kryžius – Kristaus simbolis. Vis dėlto pirmosios maldos į Nukryžiuotąjį, kurios mus pasiekė, yra tik iš IX a.: tai malda į nukryžiuotą Kristų; ji sujungia taip pat ir kitus Jo gyvenimo slėpinius, bet joje neužsimenama apie Jo skausmus; kryžius – užuovėja, šlovės ir galios sostas. Rytų Bažnyčioje jis toks išliko iki šių dienų.
Vakaruose XII amžiaus pabaiga ženklina naujos interpretacijos posūkį, o kartu ir kitonišką Nukryžiuotojo vaizdavimą negu Rytuose: dėmesys nukrypsta į Kristaus psichologinę būseną kančios metu ir ant kryžiaus. Nukryžiuotasis labiau sukelia gailesčio, bet nebe triumfo jausmą. Šis dvasingumas ypač dominuoja viduramžiais. Šv. Pranciškus iš Asyžiaus, 1224 m. La Vernos kalne gavęs iš Dievo Kristaus žaizdas (stigmas), yra laikomas vienu iš didžiausių apaštalų, platinusių pamaldumą į kenčiantį Kristų ant kryžiaus.
Moderniaisiais laikais pasigirdo nemažai kritikos šiam įvykusiam pokyčiui, o ir šiandien, ieškant sąlyčio su Rytų Bažnyčia, jis taip pat yra dažnas diskusijų objektas tarp teologų ir liturgistų. Kita vertus, mūsų laikais kartais pastebimas ir perdėtas noras visiškai nutildyti viduramžišką laikyseną Nukryžiuotojo atžvilgiu. Praėjusio amžiaus viduryje „perlenkimai“ buvo tokie, kad išprovokavo popiežiaus Pijaus XII reakciją enciklikoje Mediator Dei: „Kai kas pasiekė tokį lygį, kad nori visiškai panaikinti nukryžiuotojo Kristaus atvaizdą, kuris Jį vaizduoja kenčiantį… Kadangi Jo atgrasūs skausmai sudaro pagrindinį slėpinį, kuriame vyksta mūsų atpirkimas, tai, pagal krikščionišką tikėjimą, šis slėpinys turi būti pabrėžtas” (AAS, 39 [1947], 579-580). Galima būtų tik pridurti, kad šis slėpinys turėtų būti taip „pabrėžtas”, kad neužgožtų Prisikėlimo slėpinio, be kurio Kristaus kančia ir mirtis būtų beprasmiška žmogaus atpirkime.

III. Pamaldumas į kryžių
Buvo jau užsiminta apie įvairias krikščioniškas praktikas: žegnojimąsi, išorinį vaizdavimą, Kristaus kančios apmąstymą. Vienas iš labiausiai paplitusių pamaldumų Romos Katalikų Bažnyčioje yra via crucis (lot. kryžiaus kelias).
Pirmosios nuorodos į kelią, kurį turi nueiti Kristus, nešdamas kryžių, siekia XIII a. pabaigą ir XIV a. pradžią. Tai septynios maldos, kuriose užsimenama apie septynis Kristaus parpuolimus po kryžiumi. XV a. jau atsiranda dvasinė piligrimystė, kurios esmė yra sekti Kristų, nešantį kryžių, ir apmąstyti Jo skausmus. Kartais kryžiaus stočių skaičius siekia 47. Nors dar tebesitęsia svyravimai, karmelitų vienuolis Jeanas van Paesschenas XVI a. tampa pirmuoju, kuris pamini mūsų dabartines 14 stočių. Galutinė 14 stočių forma ir tvarka nusistovi XVII a. pirmoje pusėje Ispanijoje. XVIII a. via crucis turi du galingus apaštalus, tai šv. Leonardas iš Porto Mauricijaus ir šv. Alfonsas Marija Liguori, kurie savo raštais ir pamokslais reikšmingai pasitarnauja šio pamaldumo išplitimui Katalikų Bažnyčioje.
Pastaruoju metu buvo pateiktas pasiūlymas, labai tinkamas mūsų laikų tendencijoms ir daug kur jau įgyvendintas - pridėti dar vieną, penkioliktąją, stotį, primenančią mūsų Viešpaties Jėzaus Prisikėlimą.

Ramūnas Mizgiris OFM; Bernardinai.lt; 2006