Ar Kristus juokėsi?

 

Rimti mąstytojai – filosofai ar teologai – dažnai pašnairuodavo į juoką, laikydami jį nederamu, paviršutinišku dalyku, proto atsižadėjimu ar, dar blogiau, velnio gundymu. Pašaipūnų karalius Volteras yra glaustai apibūdinęs: „Tie, kurie ieško metafizinių juoko priežasčių, retai būna juokingi”. Tas pat ir su dauguma teologų. Religinės tradicijos žvelgia į juoką su lengvu įtarumu.

Senajame Testamente humoro yra daugiau negu Naujajame, nes sąmojis ir humoras yra neatsiejama judaizmo dalis. Santykiuose su Dievu žydai buvo išsiugdę tam tikrą kalbos laisvę ir net familiarumą, ypač midrašuose, žodiniuose Toros komentaruose, kur aiškinama paslėpta Rašto prasmė. Talmudas yra paremtas dialektika, prieštaraujančiomis tiesomis, žodžių žaismu, kur paliekama vietos ir humorui. Taip ateistas pradeda suprasti, kaip galima tapti tikinčiuoju, o tikintysis – kaip galima pavirsti ateistu. Kaip sako Vudis Alenas (Woody Allen): „Dievo nėra, o mes esame jo išrinktoji tauta“.

Daugybę juokų ir kalambūrų, esančių hebrajiškame Senojo Testamento tekste, pražudo vertimas į kitas kalbas. Pavyzdžiui, Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą Dievas nulipdė žmogų (hebrajiškai adham) iš molio (adhama), o moterį, sukurtą iš vieno jo šonkaulių, reikėjo pavadinti moterimi (ishsha) dėl to, kad ji buvo sukurta iš vyro (ish). Tikriniai daiktavardžiai atlieka svarbų vaidmenį, nes jie nusako tikrąją asmens arba daikto tapatybę. Pakeisti vardą reiškia pakeisti pašaukimą – tokiu būdu Abramas tapo Abraomu (daugybės tautų tėvu), o ir patriarchų vardai turi paslėptų prasmių. Labiausiai žinomas pavyzdys yra Izaokas, kurio vardas Yitshaq reiškia „tas, kuris juoksis“. Abraomo ir Saros sūnus gavo šį vardą, nes kai Dievas pranešė apie jo gimimą Abraomui, kuriam tuo metu buvo 100 metų, ir Sarai, kuriai buvo 99-eri, juodu abu juokėsi iš minties, kad galėtų susilaukti vaikų.

Tai buvo pirmasis juokas Biblijoje, tačiau jokiu būdu nepaskutinis. Kai kurios Šventraščio knygos yra gryna satyra. Jonos knyga yra išgalvota pasaka, išjuokianti sektantiškumą, o Jobo knyga yra ironiškas tradicinių religinių idėjų ir moralės komentaras. Pranašai griebiasi paikysčių arba pasipiktinimą keliančio elgesio, norėdami pasmerkti išrinktosios tautos sugedimą. Izaijas trejus metus vaikščiojo nuogas, Ezekielis valgė paplotėlius, iškeptus iš miežių ir žmogaus išmatų, o Ozėjas vedė prostitutę, taip norėdamas pavaizduoti Izraelio parsidavinėjimą netikriems dievams. Išminties knyga yra kupina juokingų aforizmų apie moteriškas gudrybes ar piktnaudžiavimą svaigalais, kuriuos laisvai būtų galėjusi parašyti Larošfuko (La Rochefoucauld) ar Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) plunksna.

Humoro stoka Naujajame Testamente pagimdė garsųjį teologų scholastų ginčą: ar Kristus per savo žemiškąjį gyvenimą juokėsi? Tai yra viena Umberto Eko (Eco) romano „Rožės vardas“ temų. Šio viduramžių detektyvo siužetas sukasi apie slaptavietę vienuolyno bibliotekoje, slepiančią antrąją Aristotelio Poetikos knygą, skirtą komedijai, o knygą paslėpęs reakcingas vienuolis Georgas de Burgas (Jorge De Burgos) tvirtina, kad juokas yra velniškas dalykas, todėl turi būti uždraustas vienuolyne. Tai yra dykumos Tėvų ir vienuolystės pradininkų Antano, Pachomijaus, Augustino ir Benedikto tradicija, - visi jie smerkė juoką ir laikė jį dvasinio gyvenimo priešu. Šv. Chrizostomas teigė, kad „esame žemėje ne tam, kad juoktumės, bet kad apverktume savo nuodėmes“, o šv. Benediktas savo vienuolijos reguloje smerkė „visur ir visada… juokavimus ir tuščią plepėjimą, kuris sukelia juoką“.

Tiesa, evangelijos niekur mums nerodo besijuokiančio Kristaus. Jos pasakoja, jog jis verkęs dėl Jeruzalės likimo ir kad jį iki ašarų sujaudinusi bičiulio Lozoriaus mirtis. Jis dar perspėjo: „Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite“, – taip jis pasmerkė nedorėlius, kurie tyčiojasi iš savo aukų. Tačiau pakanka atidžiau įsižiūrėti į Jėzaus elgesį ir įsiklausyti į jo palyginimus, ir negali nesistebėti jo humoro jausmu. Jis valgė kartu su nusidėjėliais ir atstumtaisiais, skelbė, kad ištvirkėlės anksčiau už dievobaiminguosius pateks į dangų, o per pirmąjį savo stebuklą vandenį pavertė vynu. Su ironija ir humoru jis apvertė nusistovėjusią vertybių hierarchiją.

Ankstyvosios Bažnyčios pastangos išstumti juoką iš krikščionio gyvenimo buvo pasmerktos žlugti. Misterijų vaidinimuose netrukus atsirado farso intarpų, o karnavalo dvasia varžėsi su religinių apeigų rimtumu. Bokačo (Bokaccio), Čoserio (Chaucerio) ir Vijono (Villono), viduramžių pasakėčių autorių ir ypač Rablė (Rabelais) bei didžiųjų Renesanso autorių Erazmo ir Moro dėka humoras pasiekė savo. Net ir vienuolių regulos pasidarė laisvesnės. Šv. Pranciškus Asyžietis perspėjo savo brolius, kad šie „neatrodytų liūdni ir paniurę lyg veidmainiai, bet džiaugtųsi Viešpatyje, būtų linksmi ir draugingi, kaip pridera“. Šiandien vienuolynai garsėja gera nuotaika, o vienas prancūzų abatas yra oficialiai pasakęs: „Be humoro vienuoliškas gyvenimas neįmanomas“.

Apskritai Katalikų Bažnyčia humoro atžvilgiu turi geresnę reputaciją negu jos sesės ortodoksės ar protestantės. Ortodoksai, ypač graikai ir rusai, į savo religiją žiūri kažkaip tragiškai. Jų mistinė tradicija yra spalvingesnė, ypač krikščioniškos kvailybės tradicija. „Kristaus kvaileliai” (rusiškai jurodivy, graikiškai salos) buvo klajojantys vienuoliai, vaizdavę „Kryžiaus kvailybę” (kaip ją pavadino apaštalas Paulius). Panašiai kaip Senojo Testamento pranašai, jie rodydavosi kaip pamišėliai, kaimo kvaileliai ar dvaro juokdariai. Savo ruožtu protestantai yra kur kas griežtesni ir niūresni, išskyrus tokius kraštutinius elementus kaip kvakeriai ar sekmininkai.

Katalikiškoje tradicijoje, kuri atsižvelgia į visą žmogų su visais penkiais pojūčiais, yra nepalyginamai daugiau džiaugsmo. Ne vienas katalikų šventasis, toks kaip Dievo juokdarys šv. Pranciškus, pasižymėjo sveiku humoro jausmu. Visų ekscentriškiausias buvo Pilypas Neris, Romos Oratorijos įkūrėjas. Jis pasižymėjo tuo, ką italai vadina festivita (gera nuotaika). Privatų asketišką savo gyvenimą jis dangstė pokštais ir storžieviškomis išdaigomis. Jis imdavo kvailioti kardinolų akivaizdoje, apsivilkdavo drabužius nugara į priekį arba prie savo sutanos apsiaudavo didžiulius baltus batus. Jis pešiodavo žmonėms už plaukų ar barzdų ir garsėjo juokingomis atgailomis, kurias skirdavo miesto didžiūnams, norėdamas pamokyti juos nuolankumo. Kartą vienam pasipūtėliui miestelėnui jis paliepė Romos gatvėmis nešti didžiulį šunį.

Humoras padeda supurtyti savimeilę. Štai kodėl juokas yra nepamainomas dalykas religijoje. Jis sumažina asmenybės apimtis. Humoras yra pirmasis žingsnis į nuolankumą.

 

Alenas Vudrou (Alain Woodrow)
Parengė R. Tumėnaitė, „Mažoji studija“; Bernardinai.lt, 2006

Kitos balandžio šventės

Į puslapį VYDIJA